Šventasis Ignotas Antiochietis, dar vadinamas Ignotu Teoforu („Dievą nešantis“), yra vienas iškiliausių ankstyvosios Bažnyčios tėvų. Jis buvo trečiasis Antiochijos vyskupas po šventųjų Petro ir Euodijo, gyvenęs ir tarnavęs apie pirmojo ir antrojo amžiaus sandūrą. Jo gyvenimas ir laiškai liudija ne tik ištikimybę Kristui, bet ir tvirtą įsipareigojimą Bažnyčios vienybei bei mokymui. Apie Ignoto ankstyvąjį gyvenimą … [Skaityti toliau…]
Fariziejai buvo viena reikšmingiausių judaizmo grupių, veikusių Antrojo šventyklos laikotarpiu, maždaug nuo II a. pr. Kr. iki Jeruzalės šventyklos sugriovimo 70 m. po Kr. Jų įtaka judaizmo raidai ir vieta istorijoje neabejotinai yra reikšminga. Fariziejai laikėsi griežtų religinių principų, kuriuos rėmė tiek Rašto, tiek žodinės tradicijos laikymasis, o jų siekis išsaugoti tikėjimo grynumą dažnai buvo … [Skaityti toliau…]
Soli Deo Gloria, arba „Vien Dievui šlovė“, yra vienas iš svarbiausių Reformacijos principų, kuris akcentuoja, kad visa šlovė priklauso tik Dievui. Šis principas išreiškia mintį, kad kiekviena žmogaus gyvenimo sritis – tikėjimas, darbas, kūryba, ar kasdieniai veiksmai – turi būti skirta Dievo garbei, o ne žmogaus pasididžiavimui ar kitų sukurtų autoritetų išaukštinimui. Šio principo šaknys … [Skaityti toliau…]
Sola Scriptura – tai vienas iš pagrindinių principų, kylančių iš protestantiškosios Reformacijos laikų. Šis principas teigia, jog vienintelis tikėjimo, doktrinos ir gyvenimo pagrindas yra Šventasis Raštas – Biblija. Pagal Sola Scriptura, visi kiti autoritetai, įskaitant bažnyčios tradicijas, dvasininkų sprendimus ar teologinius traktatus, turi būti vertinami Rašto šviesoje ir jam pavaldūs. Tai ne tik teorinė, bet … [Skaityti toliau…]
„Solus Christus“ – vienas iš penkių pagrindinių Reformacijos šūkių, išreiškiančių pagrindinę protestantų teologijos nuostatą, kad vien Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Šis šūkis kilo Reformacijos kontekste kaip atsakas į viduramžių katalikybės praktiką, kurioje, protestantų manymu, Kristaus vaidmuo buvo sumenkintas dėl įvairių papildomų tarpininkų – Marijos, šventųjų, Bažnyčios hierarchų ir apeigų – sureikšminimo. … [Skaityti toliau…]
Enciklika Lumen Fidei, lietuviškai vadinama „Tikėjimo šviesa“, yra svarbus dokumentas, kurį 2013 metais paskelbė popiežius Pranciškus. Tai pirmoji jo enciklika, tačiau ji glaudžiai susijusi su popiežiaus Benedikto XVI mokymu, nes didelė dalis teksto buvo parašyta jo pirmtako. Šis dokumentas nagrinėja tikėjimo esmę, jo prasmę žmogaus gyvenime ir pasaulyje, iškeldamas šviesos metaforą kaip pagrindinį simbolį. Enciklika … [Skaityti toliau…]
Dabartiniai laikai, neretai vadinami modernumo ir pažangos amžiumi, daug kur iškelia švietimą kaip aukščiausią žmogaus pasiekimą. Tačiau išlieka esminis klausimas – ar žmogaus protas ir technologinė pažanga iš tiesų išsprendžia didžiausias žmogaus egzistencijos problemas? Tiesa, žinios išplėtė žmogaus supratimą apie pasaulį, tačiau ar jos pakeitė jo prigimtį? Atsakymas lieka aiškus: žmonijos prigimtis, kaip teigiama krikščionybėje, … [Skaityti toliau…]
Akys religiniuose tekstuose ir teologijoje dažnai suvokiamos kaip langas į sielą, dvasinio supratimo įrankis ir simbolinis elementas, reiškiantis žinojimą, tikėjimą bei moralinį vertinimą. Jos užima svarbią vietą Biblijoje, Korane ir kitose religijose, nes jų vaizdiniai atskleidžia tiek žmogaus vidinį pasaulį, tiek santykį su Dievu. Biblijoje akys dažnai minimos kaip simbolis, rodantis žmogaus santykį su Dievu … [Skaityti toliau…]
Tiesos gryninimas – tai procesas, kai ieškoma, atskleidžiama ir apvaloma tikėjimo ar gyvenimo tiesa nuo klaidų, netikslumų arba iškraipymų. Šis reiškinys dažnai susijęs su dvasiniu augimu ir tikėjimo gilinimu, kai žmogus arba bendruomenė sąmoningai stengiasi sugrįžti prie esminių ir nekintančių tiesos principų. Tiesos gryninimas nėra vien intelektinis veiksmas – tai ir dvasinės pastangos, kurios apima … [Skaityti toliau…]
Tiesos gryninimas – tai procesas, kai ieškoma, atskleidžiama ir apvaloma tikėjimo ar gyvenimo tiesa nuo klaidų, netikslumų arba iškraipymų. Šis reiškinys dažnai susijęs su dvasiniu augimu ir tikėjimo gilinimu, kai žmogus arba bendruomenė sąmoningai stengiasi sugrįžti prie esminių ir nekintančių tiesos principų. Tiesos gryninimas nėra vien intelektinis veiksmas – tai ir dvasinės pastangos, kurios apima … [Skaityti toliau…]
"Jėzus mano" – tai asmeninis išpažinimas, reiškiantis gilų tikėjimą ir ryšį su Jėzumi Kristumi. Šis teiginys gali turėti skirtingas reikšmes skirtingiems žmonėms, priklausomai nuo jų tikėjimo gilumo ir asmeninės patirties. Kai kurie gali jį suprasti kaip pripažinimą Jėzaus kaip savo Viešpaties ir Gelbėtojo, kiti – kaip išraišką gilios meilės ir pasitikėjimo. Tai gali būti ir maldos, ir apmąstymų, ir džiaugsmo išraiška. Šis išpažinimas pabrėžia asmeninį santykį su Dievu, kurį kiekvienas žmogus gali patirti savitai. Jis rodo, kad Jėzus yra ne tik istorinė figūra, bet ir gyvas ir veikiantis asmuo žmogaus gyvenime. Tokia išpažintis yra svarbi tikėjimo dalis, stiprinanti ryšį su Dievu ir suteikianti vilties bei stiprybės kasdieniame gyvenime. Šis asmeninis ryšys su Jėzumi yra tikėjimo pagrindas daugeliui krikščionių.