Taip, kūnas neišvengiamai mirs, tačiau siela – tai, kas sudaro amžiną žmogaus esmę – yra nemirtinga. Mirties baimė yra natūralus žmogaus jausmas, nes gyvenimas kūne mums atrodo tikrovės pagrindas. Vis dėlto Biblija kviečia į mirtį žvelgti ne kaip į pabaigą, bet kaip į perėjimą į naują egzistencijos būvį, kuriame laukia amžinasis gyvenimas su Dievu. Pasak … [Skaityti toliau…]
Egzorcizmas yra religinė praktika, kuria siekiama išvaryti blogąsias dvasias arba demonus, kurie, kaip manoma, užvaldė žmogaus kūną, protą ar sielą. Ši tradicija yra giliai įsišaknijusi tiek krikščionybėje, tiek kitose religijose, kuriose pabrėžiamas kova tarp gėrio ir blogio. Egzorcizmo veiksmai yra grindžiami tikėjimu, kad per maldą, šventųjų vardų šaukimu ir sakramentais galima atkurti asmens dvasinę laisvę … [Skaityti toliau…]
Tabernakulis yra vienas iš reikšmingiausių liturginių objektų katalikų Bažnyčioje, skirtas konsekruotų ostijų saugojimui. Jo paskirtis ir simbolinė reikšmė kyla iš gilios Eucharistijos teologijos, kuri pabrėžia tikėjimą tikruoju Kristaus buvimu šventosiose ostijose. Šventojo Rašto ir Bažnyčios tradicija nuolat primena apie Dievo artumą ir šventumo svarbą, kurią tabernakulis įkūnija. Tabernakulio pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „tabernaculum“, reiškiančio … [Skaityti toliau…]
Ciborija yra reikšmingas liturginis indas, naudojamas Eucharistijos apeigose, skirtas konsekruotų Komunijos ostijų laikymui. Jos simbolika ir praktinė paskirtis atskleidžia Bažnyčios dėmesį sakramentų šventumui ir jų nešamam dvasiniam gyvenimui. Šis indas yra naudojamas ne tik Eucharistijos šventimo metu, bet ir konsekruotoms ostijoms laikyti tabernakulyje, siekiant užtikrinti jų saugumą ir tinkamą pagarbą. Bažnyčios tradicija moko, kad ciborija … [Skaityti toliau…]
„Antroji Šėtono mirtis“ yra teologinė idėja, susijusi su apokaliptiniais Rašto tekstais, ypač su Apreiškimu Jonui (Apr). Tai frazė, kuri nėra tiesiogiai minima Šventajame Rašte, tačiau yra interpretuojama ir siejama su „antrojo mirties“ apibūdinimu Apreiškimo knygoje. Ji dažnai suprantama kaip galutinio teismo rezultatas, kai ne tik nusidėjėliai, bet ir pats Šėtonas, blogio ir nuodėmės įsikūnijimas, bus … [Skaityti toliau…]
„Dievo pirštas“ yra frazė, kuri įvairiuose kontekstuose gali turėti skirtingas reikšmes, tačiau dažniausiai ji simbolizuoja Dievo galybės, įsikišimo ar veikimo ženklą pasaulyje. Ši frazė randama Šventajame Rašte, įvairiuose teologiniuose tekstuose, taip pat naudojama meno, kultūros ir net mokslo srityse kaip metafora ar simbolis. Biblijoje ši išraiška tiesiogiai minima keliose vietose. Viena reikšmingiausių yra pasakojimas iš … [Skaityti toliau…]
Natanaelis yra vienas iš Jėzaus mokinių, kurio vardas paminėtas Evangelijoje pagal Joną. Jo vardas reiškia „Dievo dovana“ (iš hebrajų k. „Netan-El“). Natanaelis siejamas su apaštalu Baltramiejumi, nors sinoptinėse evangelijose jis tiesiogiai nepaminėtas. Šis tapatinimas kyla iš to, kad Evangelijoje pagal Joną Natanaelis minimas tarp Jėzaus mokinių, o kituose tekstuose Baltramiejus įtrauktas į apaštalų sąrašus. Tradiciškai … [Skaityti toliau…]
Sandora yra viena iš svarbiausių sąvokų, apibrėžiančių Dievo ir žmogaus santykį Biblijoje. Šis terminas nusako Dievo pažadą ir įsipareigojimą žmonėms, kuriam atsako žmogaus ištikimybė ir paklusnumas. Sandoros reikšmė kyla iš hebrajų žodžio „berit“, kuris vartojamas apibūdinti sutartį, sąjungą ar įžadą. Sandora yra Dievo meilės ir ištikimybės ženklas, per kurį Jis atskleidžia savo planą žmonijai. Pirmasis … [Skaityti toliau…]
Apaštališkoji įpėdinystė yra viena iš pagrindinių krikščioniškosios Bažnyčios sampratų, kuri užtikrina Bažnyčios tęstinumą nuo apaštalų laikų iki šių dienų. Tai reiškia, kad Bažnyčios vadovų – vyskupų – tarnystė ir autoritetas kyla tiesiogiai iš apaštalų, o jų įgaliojimai perduodami per rankų uždėjimą, vadinamą konsekracija. Ši praktika remiasi tiek Šventojo Rašto mokymu, tiek Bažnyčios tradicija, kuri buvo … [Skaityti toliau…]
Traditiones, minimos antrame Tesalonikiečiams laiške, yra terminas, turintis gilią reikšmę tiek krikščioniškoje doktrinoje, tiek platesniame tikėjimo kontekste. Lotyniškai šis žodis reiškia „tradicijas“ arba „tai, kas perduodama“. Tai nurodo paveldą, kuris nėra materialus, o dvasinis, idėjinis, kultūrinis ir religinis. Šventajame Rašte jis įgauna ypatingą reikšmę, nes susijęs su tiesų, mokymo ir tikėjimo paveldo išlaikymu bei perdavimu … [Skaityti toliau…]
"Jėzus mano" – tai asmeninis išpažinimas, reiškiantis gilų tikėjimą ir ryšį su Jėzumi Kristumi. Šis teiginys gali turėti skirtingas reikšmes skirtingiems žmonėms, priklausomai nuo jų tikėjimo gilumo ir asmeninės patirties. Kai kurie gali jį suprasti kaip pripažinimą Jėzaus kaip savo Viešpaties ir Gelbėtojo, kiti – kaip išraišką gilios meilės ir pasitikėjimo. Tai gali būti ir maldos, ir apmąstymų, ir džiaugsmo išraiška. Šis išpažinimas pabrėžia asmeninį santykį su Dievu, kurį kiekvienas žmogus gali patirti savitai. Jis rodo, kad Jėzus yra ne tik istorinė figūra, bet ir gyvas ir veikiantis asmuo žmogaus gyvenime. Tokia išpažintis yra svarbi tikėjimo dalis, stiprinanti ryšį su Dievu ir suteikianti vilties bei stiprybės kasdieniame gyvenime. Šis asmeninis ryšys su Jėzumi yra tikėjimo pagrindas daugeliui krikščionių.