Encikliką Diuturnum illud paskelbė popiežius Leonas XIII 1881 m. gegužės 15 d. Tai vienas pirmųjų jo dokumentų, nagrinėjančių valdžios prigimtį ir krikščioniškos visuomenės sandarą, rašytas tuo metu, kai Europoje stiprėjo liberalios ir sekuliarios idėjos. Lietuviški pavadinimo variantai XIX a. pabaiga – laikotarpis, kai daugelyje Europos šalių silpnėjo Bažnyčios įtaka, o valstybės darėsi vis labiau sekuliarios, … [Skaityti toliau…]
Šventasis Juozapas darbininkas, dailidė iš Nazareto, buvo ne tik Jėzaus žemės tėvas, bet ir tapo visų darbininkų globėju. Evangelijoje pagal Matą (Mt 13,55) jis vadinamas „dailide“, o tai liudija jo amato garbingumą ir kasdienio darbo svarbą. Juozapo gyvenimas liudija ištikimybę, kantrybę ir nuolatinį rūpestį savo šeima, net kai likimas metė išbandymus. Juozapas buvo paprastas dailidė, … [Skaityti toliau…]
Šiame sąraše pateikiami vardai, kurių reikšmės tiesiogiai siejasi su Dievu, atspindėdami dieviškąją prigimtį, malonę ar tarnystę. Dauguma jų kilę iš hebrajiškos tradicijos, kur Jahvės vardas (Yāh) ar žodis „Dievas“ (El, Elohim) yra neatsiejama vardo dalis, pavyzdžiui, Zacharijas („Dievas prisimena“) ar Emanuelis („Dievas su mumis“). Taip pat įtraukti graikiškos kilmės vardai, tokie kaip Teodoras („Dievo dovana“), … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus neklystamumo (Papal Infallibility) doktrina teigia, kad popiežius, kalbėdamas ex cathedra („iš sosto“) tikėjimo ir moralės klausimais, yra apsaugotas nuo klaidų Šventosios Dvasios. Ši doktrina, oficialiai patvirtinta Pirmajame Vatikano susirinkime (1869–1870 m.), tapo vienu iš labiausiai diskutuotinų katalikų Bažnyčios mokymų, sukeldama ginčus tarp konservatorių ir liberalų bei prisidėdama prie skilimų. Popiežiaus neklystamumo idėja remiasi ilgamete … [Skaityti toliau…]
Kiekvienas, kas bent kartą bandė skaityti Bažnyčios Tėvų raštus ar ortodoksų teologijos tekstus, susidūrė su žodžiais kaip hypostasis, ousia, theosis, kenosis. Iš pirmo žvilgsnio – tarsi svetima kalba. Ir ne be priežasties. Tai iš tiesų yra svetima kalba: ankstyvoji krikščioniškoji teologija iš esmės buvo rašoma graikiškai. Visi didieji IV a. teologiniai mūšiai vyko per graikų … [Skaityti toliau…]
Konstantinopolio I susirinkimas, įvykęs 381 m., yra vienas reikšmingiausių ankstyvosios krikščionybės įvykių, padėjusių įtvirtinti pagrindines doktrinas ir formuoti Bažnyčios tapatybę. Susirinkimas vyko 381 m. Konstantinopolyje, tuometinėje Romos imperijos sostinėje, kurią imperatorius Konstantinas Didysis buvo pavertęs krikščionybės centru. Tikslus laikas nėra užfiksuotas, tačiau istorikai mano, kad jis truko kelis mėnesius, greičiausiai nuo gegužės iki liepos. Konstantinopolis, … [Skaityti toliau…]
Ganytojiškas kryžius yra tradicinis krikščioniškas simbolis, kuris nuo seno siejamas su vyskupų, patriarchų ir kitų aukšto rango dvasininkų tarnyste. Šis kryžius išsiskiria tuo, kad turi dvi horizontalias skersines, išdėstytas virš vertikalios ašies. Ganytojiškas kryžius savo forma primena paprastą lotynišką kryžių, tačiau papildyta antra, trumpesne skersine virš pagrindinės. Pagrindinė, žemesnė skersinė žymi Jėzaus ištiestas rankas ant … [Skaityti toliau…]
Šventasis Antanas Didysis (apie 251–356 m.), dažnai vadinamas dykumų tėvu ir vienuolystės pradininku, yra vienas iš žymiausių Katalikų Bažnyčios šventųjų. Jo gyvenimas, pilnas asketizmo, maldos ir dvasinių kovų, tapo įkvėpimu krikščionims visame pasaulyje. Antanas ypač žinomas dėl savo dvasinių mūšių su velniu, kurie simbolizuoja tikinčiojo kovą su pagundomis ir blogiu. Antanas gimė apie 251 m. … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios tradicijoje šventieji dažnai pasirinko asketišką gyvenimo būdą, atsisakydami pasaulietinių malonumų, kad priartėtų prie Dievo. Vienas iš tokių atsisakymų buvo vyno ir alkoholio vengimas – ne todėl, kad šie dalykai patys savaime yra blogi, bet kaip atgailos, nuolankumo ar dvasinio pašaukimo išraiška. Šventieji, tokie kaip šv. Benediktas Nursietis, šv. Franciskas Asyžietis ir kiti, savo … [Skaityti toliau…]
Viešpaties metai (anno Domini, AD) – tai krikščioniška laiko skaičiavimo sistema, pradedanti metus nuo tariamo Jėzaus Kristaus gimimo, kuri tapo pasauliniu standartu. Šis straipsnis paaiškina termino kilmę, reikšmę, alternatyvius pavadinimus, naudojimą, istoriją, įdomius faktus, žymiausius pavyzdžius ir citatas. Anno Domini lotyniškai reiškia „Viešpaties metais“, nurodant metus po Jėzaus Kristaus gimimo. Lietuvių kalboje vartojamas kaip Viešpaties … [Skaityti toliau…]
"Mano Jėzus" – tai labai asmeniškas ir individualus santykis su Jėzumi Kristumi. Kiekvieno žmogaus patirtis ir ryšys su juo yra unikalus, priklausomai nuo tikėjimo praktikos, asmeninių maldų ir gyvenimo patirčių. Kai kurie žmonės Jėzų mato kaip savo asmeninio išgelbėjimo šaltinį, kiti – kaip pavyzdį, kuriuo siekia sekti. Vieniems jis yra dvasinis mokytojas, kitiems – mylintis Dievas. Jėzus Kristaus reikšmė ir vaidmuo kiekvieno žmogaus gyvenime yra skirtingi, todėl nėra vieno teisingo atsakymo, kas yra „mano Jėzus“. Svarbiausia yra asmeninis ryšys ir tikėjimas, kurio pagalba žmogus atranda savo kelią ir prasmę. Šis ryšys auga per maldą, Biblijos skaitymą ir bendravimą su bendruomene. Kiekvienas savo tikėjimą išgyvena individualiai, todėl ir „mano Jėzus“ yra unikalus kiekvienam.