Šią encikliką popiežius Pijus XI paskelbė 1926 metų vasario 28 dieną. Pavadinimas „Rerum Ecclesiae“ reiškia „Bažnyčios reikalai“ – šie žodžiai paimti iš pirmųjų lotyniško teksto sakinių, kaip įprasta enciklikoms. Šiuo dokumentu popiežius kreipėsi į visus Katalikų Bažnyčios vyskupus ir tikinčiuosius su pagrindiniu tikslu – atnaujinti misijų dvasią ir pabrėžti Bažnyčios pašaukimą skleisti Evangeliją visame pasaulyje. … [Skaityti toliau…]
1925 m. gruodžio 11 d. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką Quas primas, kuria įsteigė Kristaus Karaliaus šventę. Ši enciklika buvo atsakas į augantį sekuliarizmą ir nacionalizmą, siekiant priminti apie Kristaus valdžią ne tik dvasiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Po Pirmojo pasaulinio karo Europa išgyveno didelius politinius ir socialinius pokyčius. Žlugo senosios monarchijos, kilo naujos ideologijos, … [Skaityti toliau…]
1924 m. sausio 18 d. paskelbta popiežiaus Pijaus XI enciklika Maximam gravissimamque žymi svarbų posūkį Prancūzijos Katalikų Bažnyčios istorijoje. Ji buvo atsakas į 1905 m. Prancūzijoje priimtą įstatymą, atskyrusį Bažnyčią nuo valstybės, ir siekė atkurti Bažnyčios teisinį statusą šalyje. 1905 m. įstatymas panaikino 1801 m. Konkordatą, kuris reguliavo Bažnyčios ir valstybės santykius. Naujas įstatymas nacionalizavo … [Skaityti toliau…]
1922 m. gruodžio 23 d. popiežius Pijus XI paskelbė savo pirmąją encikliką Ubi arcano Dei consilio, kurios pavadinimas reiškia „Dievo slėpiningu nutarimu“. Šis dokumentas pasirodė vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo į Petro Sostą ir tapo aiškiu ženklu, kuria kryptimi ketinama vesti Bažnyčią – tai buvo ne vien doktrininė gairė, bet ir gili politinė bei … [Skaityti toliau…]
1920 m. gruodžio 1 d. paskelbta popiežiaus Benedikto XV enciklika Annus Iam Plenus (lot. „Jau praėjo metai“) buvo antrasis jo kreipimasis į pasaulio vyskupus ir tikinčiuosius, raginantis padėti nuo karo nukentėjusiems Centrinės Europos vaikams. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) paliko gilias žaizdas visoje Europoje. Ypač skaudžiai nukentėjo vaikai – jie neteko tėvų, namų, maisto ir sveikatos. … [Skaityti toliau…]
Inkredulitas (lot. incredulitas) yra teologinis terminas, nusakantis netikėjimą Dievu ar tuo, ką Dievas yra apreikšęs, kai žmogui ta tiesa buvo pateikta aiškiai, bet jis ją sąmoningai atmeta. Šis žodis retai vartojamas kasdienėje kalboje, bet teologijoje – tai svarbi sąvoka, ypač kalbant apie tikėjimo dorybę ir jos priešingybes. Lietuviškai šis terminas kartais verčiamas kaip netikėjimas, tikėjimo … [Skaityti toliau…]
1920 m. gegužės 23 d., Sekminių dieną, popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką „Pacem, Dei munus pulcherrimum“, kurios pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Taika – gražiausia Dievo dovana“. Lietuviškai šis dokumentas dažnai vadinamas „Apie taiką ir krikščionišką susitaikymą“. Enciklika buvo paskelbta po Pirmojo pasaulinio karo, kai Europa dar nebuvo atsigavusi nuo karo padarinių, o Versalio … [Skaityti toliau…]
1917 m. birželio 15 d., Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką Humani generis redemptionem, kurios pavadinimas iš lotynų kalbos reiškia „Žmonijos atpirkimas“. Tai buvo trečioji jo pontifikato enciklika, skirta visiems Bažnyčios hierarchams – patriarchams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems ordinarams. Enciklikos pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Apie žmonijos atpirkimą“ arba „Apie Dievo žodžio skelbimą“. … [Skaityti toliau…]
1914 m. lapkričio 1 d., vos du mėnesiai po išrinkimo popiežiumi, Benediktas XV paskelbė savo pirmąją encikliką Ad beatissimi Apostolorum. Tai įvyko pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, kai Europa skendo kraujo ir griuvėsių jūroje. Enciklika buvo paskelbta Visų Šventųjų dieną, simboliškai primenant apie šventųjų bendrystę ir taiką, kurios tuo metu taip trūko pasauliui. Lotyniškas pavadinimas … [Skaityti toliau…]
„Notre charge apostolique“ (liet. „Mūsų apaštališkoji pareiga“) – tai popiežiaus šv. Pijaus X apaštališkasis laiškas, paskelbtas 1910 m. rugpjūčio 25 d., adresuotas Prancūzijos vyskupams. Šiame dokumente popiežius griežtai kritikavo prancūzų katalikiškąjį socialinį judėjimą „Le Sillon“ (liet. „Vaga“), vadovaujamą Marco Sangnier, dėl jo nukrypimo nuo tradicinės Katalikų Bažnyčios doktrinos ir hierarchinės struktūros. „Le Sillon“ buvo įkurtas … [Skaityti toliau…]
"Mano Jėzus" – tai labai asmeniškas ir individualus išgyvenimas. Kiekvienas tikintis žmogus turi savo santykį su Jėzumi Kristumi, savo supratimą apie jo vaidmenį savo gyvenime. Tai gali būti giliai asmeninė patirtis, apimanti maldą, Biblijos studijas, dalyvavimą bažnyčios gyvenime ar tiesiog tylų apmąstymą. Jėzus Kristaus paveikslas kiekvieno žmogaus širdyje gali būti skirtingas, priklausomai nuo individualaus tikėjimo kelio ir patirties. Kai kurie gali matyti Jėzų kaip savo gelbėtoją, kiti – kaip mokytoją, dar kiti – kaip draugą. Svarbiausia yra tai, kad šis santykis yra autentiškas ir padeda žmogui augti dvasine prasme. Jėzus Kristaus asmenyje slypi galinga viltis ir meilė, kuri gali apšviesti ir pakeisti gyvenimą. Todėl "Mano Jėzus" yra ne tik religinis terminas, bet ir giliai asmeninė tikėjimo išraiška.