“Sententiae” (liet. “Sentencijos”) – tai teologinis traktatas, kurį VII a. parašė Izidorius Savilietis (Isidorus Hispalensis), vienas žymiausių viduramžių Ispanijos vyskupų ir enciklopedistų. Jis sudarytas iš 3 knygų, sisteminančių krikščioniškąją doktriną, moralę ir Bažnyčios mokymą. Pavadinimai Autorius ir laikotarpis Turinys 3 knygos skirstomos pagal temas: I knyga: Dievas, Trejybė ir žmogaus prigimtis II knyga: Malonė, išganymas … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustino veikalo „Apie tikėjimą ir simbolį“ (De fide et symbolo) vertimas. Tai yra Augustino kalba, pasakyta Hipono sinode 393 m., kurioje jis išaiškina Tikėjimo simbolio (kredos) turinį, gindamas jį nuo įvairių erezijų, ypač manicheizmo ir arijonizmo. Šv. Augustino veikalas „Apie tikėjimą ir simbolį“ (De fide et symbolo) buvo parašytas 393 m. kaip kalba, pasakyta … [Skaityti toliau…]
Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente buvo paskelbtas 1994 m. lapkričio 10 d. popiežiaus Jono Pauliaus II, ruošiantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui. Šis laiškas kvietė Bažnyčią ir pasaulį apmąstyti Kristaus įsikūnijimo reikšmę ir tinkamai pasiruošti trečiojo tūkstantmečio pradžiai. Popiežius laiške išskyrė jubiliejų kaip neeilinę progą dvasiniam atsinaujinimui ir kvietimą giliau apmąstyti krikščionybės istoriją, dabartį ir ateitį. … [Skaityti toliau…]
Enciklika „Sollicitudo Rei Socialis“, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Rūpestis dėl visuomeninių reikalų“, buvo paskelbta 1987 gruodžio 30 popiežiaus Jono Pauliaus II. Dokumentas yra skirtas socialiniams iššūkiams ir tarptautinio teisingumo klausimams. Enciklikoje pabrėžiama atsakomybė už visuomenės gerovę, solidarumo ir bendradarbiavimo tarp tautų svarba siekiant spręsti pasaulines problemas. Enciklikoje nagrinėjama, kaip socialinės ir ekonominės sąlygos veikia žmogaus … [Skaityti toliau…]
Arijonizmas – tai krikščionybės srovė, atsiradusi 4 amžiuje ir pavadinta pagal jos pagrindinį skelbėją, Aleksandrijos dvasininką Arijų. Šis mokymas kėlė teologinius ginčus ir turėjo didelę įtaką ankstyvajai krikščionių Bažnyčiai. Arijonizmas išsiskyrė savo požiūriu į Kristaus prigimtį ir santykį su Dievu Tėvu, kas tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis buvo pripažintas erezija. Arijonizmas teigė, kad Kristus … [Skaityti toliau…]
Nikėjos I susirinkimas, įvykęs 325 metais, yra vienas svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje. Jis buvo sušauktas imperatoriaus Konstantino Didžiojo, kuris siekė sustiprinti vienybę Romos imperijoje ir išspręsti teologinius ginčus, keliančius nesutarimus tarp krikščionių bendruomenių. Tai buvo pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo vyskupai iš įvairių regionų. Nikėjos susirinkimas tapo svarbiu įvykiu, nes padėjo formuoti pagrindinius krikščioniškosios … [Skaityti toliau…]
Oikonomija yra teologinė sąvoka, kilusi iš graikų kalbos žodžio oikonomia, kuris reiškia „namų valdymą“ ar „tvarkymą“. Krikščioniškoje teologijoje šis terminas yra naudojamas apibūdinti Dievo išganomąjį planą žmonijai ir pasauliui. Tai susiję su Dievo veikimu istorijoje, Jo valdymu ir pasirūpinimu kūrinija, ypatingą dėmesį skiriant Šventosios Trejybės veiklai. Oikonomija dažnai priešpastatoma „teologijai“ siaurąja prasme, kur teologija apibūdina … [Skaityti toliau…]
Encikliką Ecclesiam Suam paskelbė popiežius Paulius VI 1964 m. rugpjūčio 6 d. Tai buvo pirmoji jo enciklika, parašyta jau vykstant Vatikano II Susirinkimui, kurį buvo pradėjęs jo pirmtakas Jonas XXIII. Paulius VI ją paskelbė norėdamas išgryninti Bažnyčios savivoką šiame esminių pokyčių laikotarpyje. Ecclesiam Suam – tai lotyniškai „Savo Bažnyčią“. Pavadinimas paimtas iš pirmųjų enciklikos žodžių: … [Skaityti toliau…]
Yra vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Dievas Sūnus yra tapęs žmogumi ir numiręs dėl mūsų išganymo. Dievas yra teisingas: už gera atlygina, už pikta baudžia. Žmogaus siela yra nemirtinga. Šios keturios pagrindinės apreikštos tikėjimo tiesos yra esminės krikščioniškajame tikėjime. Jos apibrėžia pagrindinius Dievo ir žmogaus santykius bei tikėjimo … [Skaityti toliau…]
„Tėve mūsų“ yra pradžios žodžiai krikščionių maldoje, žinomoje kaip „Viešpaties malda“ arba „Mūsų Tėve“ (lotyniškai Pater Noster). Ši malda yra viena iš pagrindinių krikščionybės maldų, kurią Jėzus mokė savo mokinius, ir ji minima Naujojo Testamento Evangelijose pagal Matą (6:9-13) ir pagal Luką (11:2-4). Kodėl „Tėvas“, o ne „Sūnus“? Kreipimasis „Tėve mūsų“ rodo Dievo sampratą kaip … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.