Enciklika „Quamquam pluries“ paskelbta popiežiaus Leono XIII 1889 m. gegužės 15 d. Tai viena žymiausių enciklikų apie šv. Juozapą – Bažnyčios ir šeimos globėją. Leonas XIII pontifikavo 1878–1903 m. ir per savo valdymą parašė daugybę svarbių socialinių ir religinių dokumentų, tačiau būtent „Quamquam pluries“ tapo pirmuoju tokio masto Bažnyčios kreipimusi į šv. Juozapo asmenį. Lietuviškai … [Skaityti toliau…]
1931 m. birželio 29 d. popiežius Pijus XI (Achille Ratti) paskelbė encikliką Non abbiamo bisogno (liet. “Mums nereikia”), kuri buvo tiesioginė reakcija į fašistinės Italijos vyriausybės spaudimą prieš katalikų organizacijas. Tai viena iš nedaugelio enciklikų, kurios pavadinimas buvo italų kalba, o ne lotynų, kas atspindėjo skubumą ir konkrečią adresatų auditoriją – Italijos katalikus. Dokumentas lietuvių … [Skaityti toliau…]
Enciklika Sacerdotalis Caelibatus (lietuviškai: „Kunigų celibatas“) paskelbta 1967 m. birželio 24 d. Ją parašė popiežius Paulius VI – vienas iš reikšmingiausių XX a. popiežių, žinomas kaip Antrojo Vatikano susirinkimo reformų įgyvendintojas. Ši enciklika buvo atsakas į tuometinį nerimą dėl celibato aktualumo šiuolaikiniame pasaulyje ir siekė ginti bei išlaikyti celibato tradiciją lotynų apeigų katalikų kunigų tarpe. … [Skaityti toliau…]
„Mylėk artimą kaip save patį“ – šis sakinys daug kam žinomas, bet retai įsisąmoninamas iki galo. Tikėjimo ir žmogiškumo gelmė atsiskleidžia tada, kai artimą pradedame matyti ne kaip atskirą asmenį „šalia manęs“, o kaip „kitą mane“. Ne mažiau tikrą, ne mažiau vertą, ne mažiau Dievo trokštamą. Bažnyčios mokymas kalba paprastai, bet giliai: kiekvienas žmogus, be … [Skaityti toliau…]
Svarbiausios datos ir jų prasmės Šis kalendorius padeda sekti datas ir suprasti jų dvasinę prasmę – kodėl viena diena kviečia tylai, o kita – šventimui. Čia pateiktos pagrindinės šventės, kurias mini Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, kartu su trumpais paaiškinimais, kuo jos svarbios kiekvienam tikinčiajam ar besidominčiam tradicijomis. Sausis Sausio 1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo … [Skaityti toliau…]
Šventieji dažnai būna iš knygų – vienuoliai, teologai, kankiniai. Tačiau kartais šventumo ugnis įsiliepsnoja žmonėse, kurių niekas nebūtų įtaręs. Natuzza Evolo – viena tokių. Paprasta moteris iš Pietų Italijos, turėjusi vos keletą klasių, bet palikusi po savęs visą dvasinio gyvenimo kraštovaizdį, kuris iki šiol stebina net uoliausius skeptikus. Natuzza gimė 1924 m. rugpjūčio 23 d. … [Skaityti toliau…]
Stačiatikių Bažnyčia per šimtmečius pagerbė daugybę šventųjų – žmonių, kurie savo gyvenimu liudijo Evangelijos tiesas, pasižymėjo dorybėmis, kantrybe, atgaila ar net kankinyste. Jie kilę iš įvairių tautų ir laikotarpių: apaštalai, vienuoliai, dvasininkai, kankiniai, gydytojai bei paprasti pasauliečiai, kuriuos Dievas pašaukė ypatingai tarnystei. Šiame puslapyje pristatomi stačiatikių šventieji, kurie gerbiami visame ortodoksų pasaulyje: Rusijoje, Graikijoje, Gruzijoje, … [Skaityti toliau…]
Izaokas Niutonas (1643–1727) – vienas didžiausių mokslininkų istorijoje, padėjęs pagrindą klasikinei fizikai, matematikai ir astronomijai. Jo darbai apie gravitaciją ir judėjimo dėsnius pakeitė mūsų supratimą apie Visatą, tačiau Niutonas buvo ne tik mokslininkas, bet ir giliai tikintis žmogus, matęs savo atradimus kaip kelią į Dievo kūrinijos paslapčių atskleidimą. Izaokas Niutonas gimė 1643 m. sausio 4 … [Skaityti toliau…]
Šv. Ambraziejus (lot. Sanctus Ambrosius), Bažnyčios Tėvas ir vienas iš didžiųjų IV amžiaus teologų, rašydamas apie Mergelę Mariją savo veikale De virginitate (Apie mergelystę), pateikė garsią mintį: „Marijos gyvenimas yra taisyklė visiems.“ (Vita Mariae disciplina est omnibus.) Tai reiškia, kad Marijos gyvenimas yra tarsi pavyzdinė trajektorija kiekvienam krikščioniui, nes jame atsiskleidžia, ką reiškia gyventi tikėjimu, … [Skaityti toliau…]
Palaiminti vargdieniai dvasia,nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys,nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji,nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo,nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji,nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai,nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai,nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo,nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs būsite, kai jus … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.