Jėzaus genealogija – tai jo protėvių sąrašas, parodytas Biblijoje, Mato ir Luko evangelijose. Tai istorija, kaip Dievas įgyvendino savo pažadą atsiųsti Mesiją – Jėzų. Genealogijos rodo, kad Jėzus yra Abraomo ir Dovydo palikuonis, kaip buvo pranašauta Senajame Testamente. Be to, jos atskleidžia, kad Dievas naudojo netikėčiausius žmones. Biblijoje yra dvi Jėzaus genealogijos – viena pagal … [Skaityti toliau…]
Senovės Graikų ir Romėnų mitologijos yra turtingos dievų, deivių, herojų ir jų tarpusavio santykių istorijomis. Vienas ryškiausių šių mitologijų bruožų – dievų vaizdavimas su žmogiškomis savybėmis, įskaitant santuokas, meilės romanus ir vaikų gimimą. Graikų ir Romėnų dievai dažnai buvo vaizduojami kaip sudėtingos asmenybės, turinčios žmonas, meilužes ir palikuonis, kurie atlikdavo svarbius vaidmenis mitologinėse istorijose. Graikų … [Skaityti toliau…]
Daugelyje tikėjimų randame bendrų bruožų: istorijas apie pasaulio pradžią, didvyrius, moralės principus ar pomirtinio gyvenimo idėjas. Pavyzdžiui, potvynio mitai egzistuoja tiek Biblijoje, tiek senovės Mesopotamijos tekstuose. Tokios paralelės rodo žmonijos pastangas aiškintis gyvenimo prasmę. Nors panašumų yra, dievo supratimas skiriasi. Abraominės religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas) tiki vienu dievu, bet krikščionybė pabrėžia Trejybę, o islamas ir … [Skaityti toliau…]
Višnus – vienas svarbiausių hinduizmo dievų, dažnai vadinamas visatos palaikytoju. Jo vardas sanskrito kalboje reiškia „viską persmelkiantis“, o tai puikiai atskleidžia jo esmę: jis yra visur, viską jungia ir palaiko. Hinduizmo tradicijoje Višnus kartu su Brahma, kūrėju, ir Šiva, naikintoju, sudaro šventąją trejybę – trimurtį. Tačiau Višnus išsiskiria savo vaidmeniu kaip tas, kuris saugo pasaulio … [Skaityti toliau…]
Šiame sąraše pateikiami vardai, kurių reikšmės tiesiogiai siejasi su Dievu, atspindėdami dieviškąją prigimtį, malonę ar tarnystę. Dauguma jų kilę iš hebrajiškos tradicijos, kur Jahvės vardas (Yāh) ar žodis „Dievas“ (El, Elohim) yra neatsiejama vardo dalis, pavyzdžiui, Zacharijas („Dievas prisimena“) ar Emanuelis („Dievas su mumis“). Taip pat įtraukti graikiškos kilmės vardai, tokie kaip Teodoras („Dievo dovana“), … [Skaityti toliau…]
Katafatizmas – tai teologinis požiūris, pagal kurį apie Dievą ar dieviškumą galima kalbėti teigiamais teiginiais, apibūdinant jo savybes, atributus ar veiksmus, remiantis žmogaus patirtimi ir kalba. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „kataphasis“ (teigimas, patvirtinimas), priešingas apofatizmui, kuris pabrėžia, kad Dievo prigimtis yra nepažini ir apibūdinama per neigimus. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: Lietuvių pagoniškoje mitologijoje … [Skaityti toliau…]
Lietuvių mitologija – tai turtingas ir daugiasluoksnis kultūros paveldas, rodantis senovės baltų pasaulėžiūrą, gamtos garbinimą ir dvasinį ryšį su aplinka. Senovės lietuvių dievai ir deivės, tokie kaip Dimstipatis, Gabija ar Giltinė, buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis – jie globojo namus, derlių, gamtos stichijas ir net žmogaus likimą. Šiame puslapyje pateikiamas lietuvių senovės dievų sąrašas su … [Skaityti toliau…]
Klausimas, ar Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo, ar ir iš Sūnaus, yra vienas iš centrinių teologinių ginčų krikščionybės istorijoje, kuris galiausiai prisidėjo prie Rytų ir Vakarų Bažnyčių schizmos 1054 m. Šis ginčas, vadinamas Filioque (lot. „ir iš Sūnaus“) problema, kyla iš Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo (381 m.) formuluočių skirtumų ir skirtingų teologinių perspektyvų Rytų (ortodoksų) … [Skaityti toliau…]
Kiekvienas, kas bent kartą bandė skaityti Bažnyčios Tėvų raštus ar ortodoksų teologijos tekstus, susidūrė su žodžiais kaip hypostasis, ousia, theosis, kenosis. Iš pirmo žvilgsnio – tarsi svetima kalba. Ir ne be priežasties. Tai iš tiesų yra svetima kalba: ankstyvoji krikščioniškoji teologija iš esmės buvo rašoma graikiškai. Visi didieji IV a. teologiniai mūšiai vyko per graikų … [Skaityti toliau…]
Religinėse tradicijose veikėjai vadinami įvairiais vardais ir titulais, atspindinčiais jų roles, savybes ar dieviškąją reikšmę. Vienas vardas gali pabrėžti gailestingumą, kitas – karališkumą, trečias – išganymo misiją ar kovą prieš blogį. Šis sąrašas pristato pagrindinius vardus ir jų alternatyvius pavadinimus, paaiškindamas jų kilmę, prasmę, vartojimo kontekstą ir religinę svarbą. Vardai apima tiek šventuosius asmenis, kaip … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.