Daugumoje religijų sapnai laikomi tiltu tarp žemiškojo ir dvasinio pasaulių. Senovės kultūrose, įskaitant Egiptą, Mesopotamiją ir Graikiją, sapnai buvo laikomi dievų balsu, o jų aiškinimas buvo patikėtas žyniams ar šventikams. Religiniuose tekstuose sapnai pasirodo kaip priemonė, per kurią Dievas ar dievybės kalba su žmonėmis, siūlydamos patarimus, įspėjimus ar pranašystes. Sapnų istorijos 1. Judaizmas ir krikščionybė: … [Skaityti toliau…]
Johanno Sebastiano Bacho Kalėdų oratorija (vok. Weihnachtsoratorium, BWV 248) yra šešių dalių ciklas, sukurtas 1734–1735 m. Leipcige. Šis kūrinys laikomas vienu reikšmingiausių baroko epochos sakralinės muzikos šedevrų, skirtu švęsti Kristaus gimimą per Kalėdų laikotarpį. Kiekviena dalis atitinka tam tikrą Kalėdų šventės dieną – nuo Kristaus gimimo (pirmoji dalis, gruodžio 25 d.) iki Trijų Karalių šventės … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]
Trečiąją paslaptį savo ranka parašė sesuo Liucija dos Santos – viena iš trijų Fatimos regėtojų.Ji gavo leidimą tai padaryti 1943–1944 metais, kai sunkiai sirgo ir vyskupas jai liepė užrašyti tai, ką iki tol saugojo tik savo širdyje. Laiškas buvo parašytas 1944 m. sausio 3 d. Kodėl tas laiškas buvo slaptas? Iš pradžių dokumentas buvo Leirijos-Fatimos … [Skaityti toliau…]
Pastor aeternus – dogminė konstitucija, priimta Pirmojo Vatikano Susirinkimo metu (1869–1870 m.). Paskelbta 1870 m. liepos 18 d. Tai dokumentas, kuris apibrėžė popiežiaus valdžią ir paskelbė popiežiaus neklystamumo dogmą. XIX a. pradžia Bažnyčiai buvo nerami. Revoliucijos ir sekuliarizacija Europoje silpnino Bažnyčios įtaką. Italijoje vyko Bažnyčios Valstybės naikinimas, popiežiaus žemės buvo užimamos. Modernizmas ir liberalios idėjos … [Skaityti toliau…]
Žodis slėpinys (lot. mysterium, gr. mystērion) krikščioniškoje tradicijoje reiškia dieviškosios tikrovės aspektą, kuris pranoksta žmogaus protą, bet yra apreikštas tikėjimui. Tai nėra mįslė, kurią reikia išspręsti, o tiesa, kurią galima priimti ir apmąstyti, nors ji lieka iki galo nesuvokiama žmogišku protu. Apaštalas Paulius rašė: „Dievo išmintis slaptinga, paslėpta iš anksto, Dievo numatyta mūsų šlovei.“ (1 … [Skaityti toliau…]
Blezas Paskalis (1623–1662) – prancūzų matematikas, fizikas, išradėjas ir filosofas, kurio gyvenimas sujungė mokslinį genialumą su giliu dvasiniu ieškojimu. Jo atradimai padėjo pagrindą šiuolaikinei matematikai ir fizikai, o teologiniai raštai, ypač „Mintys“ (Pensées), tapo krikščioniškos minties šedevru. Paskalio kelias nuo skeptiško proto iki karšto tikėjimo atskleidžia, kaip mokslas ir Dievas gali susitikti žmogaus širdyje. Blezas … [Skaityti toliau…]
Kristoferis Hičensas (Christopheris Hitchensas, Christopher Hitchens) – britų-amerikiečių žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas ir vienas ryškiausių „naujųjų ateistų“ judėjimo atstovų, kartu su Ričardu Daukinsu, Samu Harisu ir Danieliu Dennettu. Jo knyga Dievas nėra didis (God Is Not Great: How Religion Poisons Everything, 2007) tapo bestseleriu, kuriame jis aršiai kritikavo religiją kaip moralės, mokslo ir žmogaus laisvės … [Skaityti toliau…]
Bertranas Raselas (Bertrand Russell, 1872–1970) – britų filosofas, matematikas, logikas ir visuomenės veikėjas, vienas įtakingiausių XX a. intelektualų, kritikavęs tradicinius Dievo buvimo įrodymus ir religijos moralinį poveikį. Jo esė Kodėl nesu krikščionis (1927) tapo ateizmo ir racionalizmo klasika, kurioje jis argumentavo prieš krikščionybės doktrinas ir teigė, kad religija dažnai remiasi baime ir trukdo pažangai. Raselas … [Skaityti toliau…]
Liudvikas Fojerbachas: biografija, požiūris į Dievą ir religiją Liudvikas Fojerbachas (Ludwigas Feuerbachas) – XIX a. vokiečių filosofas, materialistas ir antropologas, geriausiai žinomas dėl savo veikalo Krikščionybės esmė (Das Wesen des Christentums, 1841), kuriame teigė, kad Dievas yra žmogaus psichologinė projekcija, atspindinti jo norus, baimes ir idealus. Jo idėjos turėjo didelę įtaką ateizmo, marksizmo ir šiuolaikinės … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.