1931 m. gegužės 15 d. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką Quadragesimo anno (lot. „Keturiasdešimtaisiais metais“), skirtą socialinei Bažnyčios doktrinai. Šis dokumentas buvo parengtas pažymint 40 metų jubiliejų nuo Levo XIII enciklikos Rerum novarum (1891), kuri pirmą kartą sistemingai išdėstė katalikų socialinį mokymą. Lietuviškoje literatūroje enciklika vadinama įvairiai: Keturiasdešimtaisiais metais, Socialinės teisės atnaujinimas, arba tiesiog Quadragesimo … [Skaityti toliau…]
Šventasis Grigalius Didysis: Bažnyčios reformatorius ir „Dievo tarnas“ Šventasis Grigalius Didysis (lot. Gregorius Magnus, it. Gregorio Magno), gyvenęs apie 540–604 m., yra vienas žymiausių krikščionių šventųjų, popiežių ir Bažnyčios mokytojų, kurio darbai padėjo formuoti viduramžių Bažnyčią ir Vakarų krikščionybę. Pravarde „Didysis“ dėl savo teologinio gylio, administracinių reformų ir pastoracinės veiklos, jis taip pat žinomas kaip … [Skaityti toliau…]
Ar Mozė, stovėdamas Sinajaus kalno papėdėje prieš daugiau nei 3000 metų, galėjo nujausti, kad jo tauta laukia žmogaus, kuris pakeis istoriją? Ar Abraomas, sudarydamas sandorą su Dievu, turėjo bent menkiausią užuominą apie Mesiją? O gal paprasti piemenys, tremtiniai ar pranašai, gyvenę šimtmečiais anksčiau, nešiojo širdyje viltį, kurią vėliau krikščionys atpažins kaip Jėzaus laukimą? Tiesiogiai niekas … [Skaityti toliau…]
Šventasis Hilarijus iš Puatjė (lot. Hilarius Pictaviensis) – vienas reikšmingiausių IV a. krikščionių teologų, Bažnyčios mokytojas ir arijonizmo priešininkas, dažnai vadinamas „Vakarų Atanazu“ dėl savo nenuilstamos kovos už ortodoksinį tikėjimą. Jo gyvenimas, darbai ir mintys padėjo pagrindą krikščioniškosios doktrinos formavimuisi, o jo raštai išlieka svarbūs iki šiol. Hilarijus, gyvenęs apie 310–367 m., yra žinomas įvairiais … [Skaityti toliau…]
Divini Illius Magistri – tai popiežiaus Pijaus XI enciklika, paskelbta 1929 m. gruodžio 31 d., viena iš svarbiausių Bažnyčios pozicijų apie krikščionišką vaikų ir jaunimo ugdymą. Jos pavadinimas reiškia „To the Divine Teacher“ – Dieviškajam Mokytojui, t. y. Kristui, kuris, kaip pagrindinis Mokytojas, yra bet kokio ugdymo šaltinis ir pavyzdys. Enciklika buvo paskelbta visuomenėje, kuri … [Skaityti toliau…]
Encikliką Rite expiatis popiežius Pijus XI paskelbė 1926 m. balandžio 30 dieną. Jos pavadinimas lotyniškai reiškia „Teisingai atsiteisus“ arba „Tinkamai atsilyginus už nuodėmes“, o dokumento tematika glaudžiai susijusi su Šv. Pranciškaus Asyžiečio 700-osiomis mirties metinėmis, kurios tuo metu buvo minimos visame katalikiškame pasaulyje. Šiuo dokumentu popiežius siekė ne tik pagerbti šventąjį, bet ir priminti jo … [Skaityti toliau…]
Šią encikliką popiežius Pijus XI paskelbė 1926 metų vasario 28 dieną. Pavadinimas „Rerum Ecclesiae“ reiškia „Bažnyčios reikalai“ – šie žodžiai paimti iš pirmųjų lotyniško teksto sakinių, kaip įprasta enciklikoms. Šiuo dokumentu popiežius kreipėsi į visus Katalikų Bažnyčios vyskupus ir tikinčiuosius su pagrindiniu tikslu – atnaujinti misijų dvasią ir pabrėžti Bažnyčios pašaukimą skleisti Evangeliją visame pasaulyje. … [Skaityti toliau…]
1925 m. gruodžio 11 d. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką Quas primas, kuria įsteigė Kristaus Karaliaus šventę. Ši enciklika buvo atsakas į augantį sekuliarizmą ir nacionalizmą, siekiant priminti apie Kristaus valdžią ne tik dvasiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Po Pirmojo pasaulinio karo Europa išgyveno didelius politinius ir socialinius pokyčius. Žlugo senosios monarchijos, kilo naujos ideologijos, … [Skaityti toliau…]
1922 m. gruodžio 23 d. popiežius Pijus XI paskelbė savo pirmąją encikliką Ubi arcano Dei consilio, kurios pavadinimas reiškia „Dievo slėpiningu nutarimu“. Šis dokumentas pasirodė vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo į Petro Sostą ir tapo aiškiu ženklu, kuria kryptimi ketinama vesti Bažnyčią – tai buvo ne vien doktrininė gairė, bet ir gili politinė bei … [Skaityti toliau…]
1920 m. spalio 5 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką Principi Apostolorum Petro – dokumentą, kurio pavadinimas lietuviškai reiškia „Apaštalų kunigaikščiui Petrui“. Enciklika buvo skirta ypatingai progai: minint vieno iškiliausių Rytų Bažnyčios šventųjų – šv. Efrėmo Siriečio – paskelbimą Bažnyčios mokytoju (Doctor Ecclesiae). Tai buvo reikšmingas teologinis ir simbolinis žingsnis, kuriuo popiežius ne tik pagerbė … [Skaityti toliau…]
Ieškote daugiau apie: dievas tevas?
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.