1653 m. gegužės 31 d. popiežius Inocentas X paskelbė bulę „Cum occasione“, kuri pasmerkė penkias jansenizmo doktrinos tezes, priskirtas flamandų teologui Kornelijui Jansenui. Šis dokumentas, pavadintas lotyniškai „Cum occasione“ („Tam tikra proga“), tapo svarbiu katalikų Bažnyčios žingsniu XVII a. teologinėse kovose, siekiant apginti ortodoksinę doktriną nuo jansenizmo – griežtos malonės ir predestinacijos sampratos, kuri kėlė … [Skaityti toliau…]
„Jis mus mylėjo“ (lot. Dilexit Nos) – tai ketvirtoji ir, kaip manoma, paskutinė popiežiaus Pranciškaus enciklika, paskelbta 2024 m. spalio 24 d. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies metų proga. Jos pavadinimas paimtas iš Šventojo Rašto – pirmojo Jono laiško (1 Jn 4,10) – ir primena esminę krikščioniško tikėjimo žinią: Dievas myli žmogų pirmas. Enciklika parašyta kaip atsakas … [Skaityti toliau…]
Kvintas Septimijus Florensas Tertulianas (lot. Quintus Septimius Florens Tertullianus, apie 155–220 m. po Kr.) – viena ryškiausių ir kartu prieštaringiausių ankstyvosios krikščionybės asmenybių. Jis buvo ne tik produktyvus rašytojas, aštraus proto apologetas, bet ir žmogus, kurio radikalios pažiūros vėlesniais metais jį nuvedė už ortodoksinės Bažnyčios ribų. Nepaisant to, jo indėlis į Vakarų teologijos formavimąsi yra … [Skaityti toliau…]
Ar kada susimąstėte, kaip Katalikų Bažnyčia, globali institucija, koordinuoja savo milžinišką labdaros ir humanitarinės pagalbos veiklą? Kaip užtikrinama, kad pagalba pasiektų kenčiančius žmones žemės drebėjimų, potvynių, karų ar bado ištiktose vietovėse? Daugelį metų už šios gyvybiškai svarbios misijos vairo stovėjo ypatinga Vatikano institucija – Popiežiškoji taryba Cor Unum. Nors jos pavadinimas šiandien jau yra istorinis, … [Skaityti toliau…]
„Ecclesia de Eucharistia“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, paskelbta 2003 m. balandžio 17 d., kurios pagrindinis tikslas buvo atnaujinti ir pagilinti katalikų supratimą apie Eucharistiją kaip Bažnyčios gyvenimo šaltinį ir viršūnę. Popiežius siekė priminti, kad Eucharistija nėra tik simbolis ar apeiga, bet tikras Kristaus aukos sudabartinimas – gyvas susitikimas su Jėzumi Kristumi, kuris … [Skaityti toliau…]
Encikliką Slavorum Apostoli paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1985 m. birželio 2 d., minėdamas šventųjų Kirilo ir Metodijaus evangelizacinės veiklos 1100-ąsias metines. Tai buvo ketvirtoji jo pontifikato enciklika, skirta pabrėžti šių šventųjų indėlį į slavų tautų krikščioninimą ir kultūrinį paveldą. Enciklikos pavadinimas Slavorum Apostoli reiškia „Slavų apaštalai“. Lietuviškai ji dažnai vadinama „Apie slavų apaštalus“. Šis … [Skaityti toliau…]
Encikliką Mysterium Fidei paskelbė popiežius Paulius VI 1965 m. rugsėjo 3 d., likus kelioms savaitėms iki paskutinės Vatikano II Susirinkimo sesijos pradžios. Tai buvo trečioji jo enciklika, skirta Eucharistijos slėpiniui – vienam iš svarbiausių katalikų tikėjimo aspektų. Enciklikos pavadinimas Mysterium Fidei reiškia „Tikėjimo slėpinys“. Lietuviškai ji dažnai vadinama „Apie Eucharistijos doktriną ir garbinimą“. Šis dokumentas … [Skaityti toliau…]
Encikliką Ad Petri Cathedram paskelbė popiežius Jonas XXIII 1959 m. birželio 29 d., minint šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę. Tai buvo pirmasis jo pontifikato dokumentas, paskelbtas praėjus vos aštuoniems mėnesiams po išrinkimo. Šis tekstas žymi naują pastoracinį toną, kuriuo popiežius siekė atnaujinti Bažnyčios misiją šiuolaikiniame pasaulyje. Enciklikos pavadinimas Ad Petri Cathedram reiškia „Prie Petro … [Skaityti toliau…]
Trisdešimt devyni straipsniai – tai pagrindinis Anglikonų bažnyčios doktrininis tekstas, kuriame išdėstyti esminiai tikėjimo principai. Jie buvo patvirtinti 1563 m. ir galutinai suformuluoti 1571 m., valdant karalienei Elžbietai I. Šie straipsniai tapo kompromisiniu dokumentu, siekusiu suvienyti protestantiškus reformacijos siekius su istorine katalikiška Bažnyčios sandara. Straipsniai buvo sudaryti Anglijos Reformacijos metu, kai šalies dvasininkija ir monarchai … [Skaityti toliau…]
„Miranda prorsus“ – tai popiežiaus Pijaus XII enciklika, paskelbta 1957 m. rugsėjo 8 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje. Šis dokumentas skirtas aptarti naujųjų komunikacijos priemonių – kino, radijo ir televizijos – poveikį visuomenei ir Bažnyčios misijai. Lotyniškas pavadinimas „Miranda prorsus“ reiškia „Išties nuostabūs“, o lietuviškai ši enciklika dažnai vadinama „Išties nuostabūs dalykai“ arba „Apie komunikacijos … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.