Evangelija pagal Pseudomatą (Netikro Mato evangelija) (lot. Evangelium Pseudo-Matthaei) – tai vienas iš krikščioniškų apokrifinių tekstų, parašytas apie VI–VII amžiuje, greičiausiai lotyniškai, ir klaidingai priskirtas apaštalui Matui. Tekstas yra nekanoninis – jo nėra Biblijoje, tačiau jis turėjo reikšmingą poveikį viduramžių krikščioniškajai ikonografijai ir liaudies pamaldumui. Nors pats tekstas teigia, kad jį parašė apaštalas Matas, istorikai … [Skaityti toliau…]
“Juozapo Dailidės istorija” (The History of Joseph the Carpenter), vienas iš apokrifinių (neįtrauktų į kanoninę Bibliją) krikščioniškųjų raštų, pasakojantis apie Šv. Juozapą, Jėzaus žemiškąjį tėvą. Pagrindinė informacija: Svarbiausi elementai: Nors šis tekstas nėra kanoninis, jis rodo ankstyvųjų krikščionių pagarbą Šv. Juozapui ir bandymus užpildyti naujojo Testamento “spragas” (pvz., Juozapo vaikai iš pirmos santuokos, jo darbas, … [Skaityti toliau…]
Žodis „analogija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio „analogia“, reiškiančio proporciją, atitikimą ar panašumą. Šiuolaikinėse kalbose jis dažniausiai vartojamas kaip priemonė apibūdinti dviejų dalykų santykį, kai vienas dalykas paaiškinamas pasitelkiant kitą, jam tam tikrais aspektais panašų dalyką. Analogija nereiškia visiško tapatumo – tai yra iš dalies bendrų bruožų pagrindu paremtas palyginimas. Religinėje kalboje analogija atlieka … [Skaityti toliau…]
„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]
Vardas „Aris“ yra adaptacija iš senovės graikų kalbos žodžio Ἄρης (Arēs, tariama „Á-rēs“), reiškiančio „naikinimą“, „jėgą“ arba „karo dvasią“. Kai kurie kalbininkai sieja šį vardą su indoeuropiečių šaknimis, susijusiomis su kova ar galia. Lietuvių kalboje „Aris“ dažnai vartojamas mitologiniuose ir moksliniuose kontekstuose, aprašant „senovės graikų karo dievą Arį“. Rečiau pasitaiko forma „Arėjas“, kuri artimesnė graikiškam … [Skaityti toliau…]
Sūnus palaidūnas – tai viena žymiausių Jėzaus Kristaus parabolių, aprašyta Evangelijoje pagal Luką (Lk 15, 11-32). Ši alegorinė istorija pasakoja apie du brolius: vyresnįjį, darbštų ir paklusnų tėvui, bei jaunesnįjį, prašmatnų ir savanaudišką. Ši parabolė yra ne tik įtaigus pasakojimas, bet ir gilus mokymas apie Dievo gailestingumą, atleidimą bei žmogaus laisvą valią. Parabolė – tai … [Skaityti toliau…]
1442 m. vasario 4 d. (pagal Florencijos stilių, t. y. 1441 m. pabaiga) popiežius Eugenijus IV, tęsdamas Florencijos Susirinkimo (1439-1445) darbus, išleido bulę „Cantate Domino“ (liet. „Giedokite Viešpačiui“). Ši bula žymi reikšmingą Rytų krikščionių Bažnyčių, ypač Koptų (Jakobitų) ir Etiopų, prisijungimą prie Romos Bažnyčios, praėjus nedaug laiko po Graikų sąjungos paskelbimo bulėje „Laetentur Caeli“. Bulę … [Skaityti toliau…]
1439 m. liepos 6 d. popiežius Eugenijus IV, tęsiant Florencijos Susirinkimo (1439-1445) darbus, išleido istorinę bulę „Laetentur Caeli“ (liet. „Tegu džiūgauja dangūs“), skelbiančią Graikų Sąjungą (Bulla Unionis Graecorum). Šis dokumentas žymi itin svarbų momentą Bažnyčios istorijoje, bandant atkurti vienybę tarp Rytų ir Vakarų krikščionių Bažnyčių po ilgalaikės schizmos. Bulę „Laetentur Caeli“ parašė Popiežius Eugenijus IV, … [Skaityti toliau…]
2015 m. kovo 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė ypatingąją bulę „Misericordiae Vultus“ (liet. „Gailestingumo veidas“), kuria oficialiai paskelbė Ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų. Ši bula, parašyta paties popiežiaus Pranciškaus, siekė iš naujo atkreipti Bažnyčios ir viso pasaulio dėmesį į Dievo gailestingumą ir jo esminę reikšmę krikščionių tikėjimui bei gyvenimui. Bulę „Misericordiae Vultus“ parašė Popiežius Pranciškus, save įvardijantis … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.