Tertuliano, vieno iš ankstyvosios krikščionybės Tėvų, veikalas „De Baptismo“ (lot. De Baptismo, angl. On Baptism, liet. Apie krikštą) yra trumpas, bet reikšmingas traktatas, parašytas apie 200–206 m. Kartaginoje (dabartinis Tunisas). Šis darbas, laikomas pirmuoju krikščionišku tekstu, skirtu išimtinai krikšto sakramentui, yra skirtas paaiškinti krikšto prigimtį, svarbą ir teisingą praktiką, atsakant į to meto erezijas ir … [Skaityti toliau…]
Sibilės pranašystės (Oracula Sibyllina), dar vadinamos Sibylline Oracles, yra paslaptingas senovės tekstų rinkinys, priskiriamas mitinėms pranašėms – sibilėms, kurios, tikėta, Apolono įkvėptos skelbė dieviškas pranašystes. Šie kūriniai, parašyti graikų hegzametru, yra ne tik religinės, bet ir kultūrinės reikšmės, nes sujungia pagonišką, žydišką ir krikščionišką tradicijas. Nors originalios Romos sibilių knygos neišliko, išlikę tekstai, sudaryti tarp … [Skaityti toliau…]
Julijonas Eklanietis (lot. Julianus Eclanensis arba Iulianus Aeclanensis) buvo V a. krikščionių vyskupas, teologas ir vienas ryškiausių pelagianizmo gynėjų, geriausiai žinomas dėl savo intelektualinio ginčo su Šv. Augustinu. Gimęs apie 380 m. Pietų Italijoje, Apulijos regione, jis buvo kilęs iš aristokratiškos šeimos ir garsėjo iškalba bei erudicija. Julijonas tapo Eklano (dab. Pietų Italija) vyskupu, tačiau … [Skaityti toliau…]
Enochas – viena paslaptingiausių ir mistiškiausių figūrų Biblijoje. Jis minimas vos keliose eilutėse, tačiau jo vardas tapo itin reikšmingas žydų, krikščionių, islamiškos ir okultinės tradicijos tekstuose. Jo vardas hebrajiškai reiškia „pašvęstas“, „mokinys“ (חֲנוֹךְ – Chanokh). Enochas minimas Pradžios knygos 5 skyriuje kaip septintas žmogus po Adomo – tai labai svarbus simbolinis skaičius: „Henochas vaikščiojo su … [Skaityti toliau…]
Mažas, kadaise nuošalus kaimelis uolėtame Hercegovinos regione, Bosnijoje ir Hercegovinoje, tapo vienu garsiausių ir labiausiai lankomų piligrimystės centrų pasaulyje. Tai Medžiugorja (Medjugorje) – vieta, kur, kaip teigiama, nuo 1981 metų šešiems jaunuoliams reguliariai reiškiasi Švenčiausioji Mergelė Marija. Nors Katalikų Bažnyčia šių apsireiškimų dar nėra oficialiai patvirtinusi, milijonai žmonių čia patyrė dvasinį atsivertimą, rado ramybę ir … [Skaityti toliau…]
Ši knyga yra pirmasis garsaus Tibeto mirties teksto, pavadinto Didysis išsilaisvinimas klausantis tarpiniame būvyje, vertimas. Taip pat žinomas kaip Bardo Thodol, kas reiškia „išsilaisvinimas klausantis pomirtinio plano“ (Bardo: pomirtinis planas, Thodol arba Thotrol: išsilaisvinimas klausantis), šis tekstas iš pradžių buvo parašytas tibetiečių kalba ir skirtas kaip vadovas tiems, kurie mirė, pereinant iš buvusio gyvenimo į … [Skaityti toliau…]
Arabiškoji Kūdikio Jėzaus evangelija – tai vienas iš apokrifinių Naujojo Testamento laikotarpio tekstų, vaizduojantis Jėzaus vaikystės ir ankstyvo gyvenimo stebuklus. Šis tekstas išsiskiria savo vėlyvu ir rytietišku pobūdžiu, ir yra visiškai kitoks nei Infancy Gospel of Thomas ar kanoninės evangelijos. „Arabic Gospel of the Infancy of the Saviour“ (Arabiškoji Kūdikystės Evangelija, dar vadinama: Arabic Infancy … [Skaityti toliau…]
Čia pateikiami du vaikystės evangelijos tekstai. Abu pateikti tekstai kalba apie tą patį apokrifinį kūrinį – Evangeliją apie Jėzaus vaikystę pagal Tomą (The Infancy Gospel of Thomas), – tačiau skiriasi pateikimo stiliumi, turinio detalumu ir kontekstiniu paaiškinimu. Toliau skaitykite pirmąją versiją, po jos antrąją. Tomo Evangelija apie Jėzaus vaikystę (angl. Infancy Gospel of Thomas), kitaip … [Skaityti toliau…]
„Marijos gimimo evangelija“ – tai ankstyvas krikščioniškas apokrifinis tekstas, pasakojantis apie Švč. Mergelės Marijos gimimą, vaikystę, pašventinimą šventykloje ir sužadėtuves su Juozapu. Šis kūrinys nepriklauso Naujojo Testamento kanonui, bet ilgainiui tapo labai svarbiu šaltiniu viduramžių krikščioniškoje tradicijoje, ypač kalbant apie Marijos kilmę, skaistumą ir dievišką pašaukimą. Tekstas klaidingai priskiriamas evangelistui Matui, tačiau tikrasis autorius nežinomas. … [Skaityti toliau…]
Abiataras (hebrajiškai: אֶבְיָתָר – Evyatar, reiškia „mano tėvas yra gausa“ arba „Dievas mano tėvas“) – tai Senojo Testamento veikėjas, svarbus žydų kunigas Dovydo laikais. Abiataras buvo vyriausiojo kunigo Ahimelecho sūnus, iš Eleazaro linijos, kilmės iš Elio kunigiškosios giminės. Jis tarnavo Šiloje, o vėliau Nobe, kur buvo šventykla (arba šventykla primenanti Dievo buveinę). Pagrindinės biblijos vietos: … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.