Pafnutijus iš Egipto (IV a. pr.) buvo vienas iš ryškiausių ankstyvosios Bažnyčios askezės ir ištvermės simbolių. Jis priklausė Egipto dykumų atsiskyrėlių kartai, gyvenusiai itin griežtą gyvenimą, kupiną maldos, pasninko ir vienatvės. Sakoma, kad jis buvo mokinys garsiojo dykumos tėvo šv. Antano Didžiojo. Pafnutijaus vardas graikiškai reiškia „tas, kuris priklauso Dievui“ (παφνουτιος).
Dar būdamas jaunas, Pafnutijus tapo vyskupu Egipto regione, greičiausiai vienoje iš pietinių Tėbų provincijų. Jo gyvenimo svarbiausias bruožas – ne tik asketinis pasišventimas, bet ir kančia už tikėjimą: per imperatoriaus Maksimiano (arba Galerijaus) krikščionių persekiojimus jis buvo suimtas, kankintas, neteko vienos kojos ir akies, tačiau išliko gyvas.
Pafnutijaus vardas ypač suskamba 325 m. Nikėjos susirinkime, kur buvo formuluojamas garsusis Tikėjimo išpažinimas. Nors jis nebuvo tarp pagrindinių teologinių disputų vedlių kaip Atanazas ar Euzebijus, Pafnutijus atliko svarbų vaidmenį kitame, praktiškame klausime – dėl kunigų celibato.
Kai kai kurie vyskupai pasiūlė, kad visi vyskupai, kunigai ir diakonai turėtų visiškai susilaikyti nuo vedybinio gyvenimo net jei jie buvo susituokę prieš tapdami dvasininkais, Pafnutijus griežtai pasisakė prieš šį pasiūlymą. Pasak jo, užtektų reikalauti skaistumo nuo tų, kurie dar nebuvo susituokę, o jau vedę turėtų būti gerbiami ir nepriversti palikti žmonų. Jo autoritetas buvo toks didelis – kaip gyvojo kankinio ir šventumo pavyzdžio – kad pasiūlymas nebuvo priimtas. Tai sušvelnino Bažnyčios požiūrį į dvasininkų šeimos gyvenimą pirmųjų amžių krikščionybėje.
Pafnutijus nekalbėjo iš teorijos – jis pats buvo atsiskyrėlis, niekada neturėjęs šeimos. Todėl jo žodis buvo matomas kaip dvasinio žmogaus išminties liudijimas, o ne pasaulietiškas kompromisas.
Pafnutijus garbinamas kaip šventasis tiek Rytų, tiek kai kuriose Vakarų Bažnyčiose. Jo minėjimo diena Rytų kalendoriuose dažniausiai yra balandžio 19 d. arba rugsėjo 11 d., priklausomai nuo tradicijos.
Apie jį rašė tokie Bažnyčios istorikai kaip Sokratas Skolastikas ir Sozomenas. Šie liudijimai nėra gausūs, bet išsaugo Pafnutijaus kaip drąsaus tikėjimo ir švelnios išminties žmogaus paveikslą.