Ozeas (hebrajiškai הוֹשֵׁעַ – Hôšēa‘, graikiškai Ὡσηέ – Hōsēé, lotyniškai Osee, arabiškai هوشع – Hūsha‘) – vienas iš vadinamųjų „mažųjų pranašų“ Senojo Testamento knygoje. Lietuviškai jo vardas beveik visada rašomas Ozeas, bet rečiau galima sutikti ir variantą Osee (lotyniškoji forma), ypač senuose šaltiniuose ar bažnytinėje literatūroje.
Ozeas veikė VIII a. pr. Kr., Šiaurės Izraelio karalystėje, prieš pat jos žlugimą ir asiriečių įsiveržimą. Jo pranašystės skirtos izraelitams, kurie buvo nutolę nuo Dievo – perėję prie stabmeldystės, pamiršę ištikimybę sandorai ir dieviškąjį įstatymą.
Ozeas labiausiai žinomas dėl ypatingos savo gyvenimo istorijos: Dievas įsakė jam vesti neištikimą moterį Gomerą, kad pranašo asmeninis gyvenimas taptų simboliu Dievo santykių su neištikima tauta. Ši istorija skausminga, bet tuo pat metu labai jautri ir poetiška – per asmeninį liūdesį Ozeas perteikė dievišką meilę, kuri ieško, atleidžia ir kviečia sugrįžti.
Ozeas pranašavo apie artėjančią bausmę, bet kartu skelbė nuostabią viltį: net jei Dievo tauta būna neištikima, Dievo meilė nenustoja šauktis, kviesti ir atleisti. Jo knygoje gausu poetinių vaizdų apie meilę, ištikimybę, sugrįžimą ir atleidimą.
Citatos:
– „Eik, mylėk savo žmoną, nors ji mylima kito…“ (Ozejo knyga 3,1)
– „Aš juos traukiau žmoniškumo virvėmis, meilės virvėmis.“ (Ozejo knyga 11,4)
– „Savo neištikimybę gydysiu, mylėsiu juos laisvai.“ (Ozejo knyga 14,5)
Ozeas tapo meilės ir ištikimybės pranašu. Jo žinia apie Dievo meilės gylį ir nuolatinį atleidimą įkvėpė tiek žydų, tiek krikščionių tradiciją. Ozejo vardas, kaip ir jo istorija, šiandien tebėra gyva pamoka apie ištikimybę, gailestingumą ir meilę, kuri nenustoja šauktis net tada, kai atrodo, kad viskas prarasta.