Bažnyčios valdomos žemės ir jų politinė įtaka per istoriją keitėsi dramatiškai – nuo plačių teritorijų, sudariusių Popiežiaus valstybę, iki dabartinės mažytės Vatikano miesto valstybės.
Popiežiaus valstybės pradžia siejama su VIII a., kai 756 m. Prancūzijos karalius Pipinas Trumpasis padovanojo popiežiui Steponui II žemes Italijos pusiasalyje, žinomas kaip Pipino dovana. Šios teritorijos, apėmusios Romą, Raveną ir aplinkines sritis, tapo Popiežiaus valstybės pamatu. Šis aktas buvo atsakas į popiežiaus paramą Pipinui, siekiant legitimizuoti savo karūnavimą. Vėliau, 800 m., popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį Šventosios Romos imperatoriumi, o tai dar labiau sustiprino popiežiaus politinę įtaką.
Popiežiaus valstybė nebuvo tik dvasinė institucija – ji veikė kaip tikra valstybė su savo administracija, kariuomene, mokesčių sistema ir teismų institucijomis. Jos teritorijos apėmė dabartinės Italijos centrines dalis, įskaitant Lacijų, Markę, Umbriją ir dalį Emilijos-Romanijos. Šios žemės buvo valdomos popiežiaus kaip pasaulietinio valdovo, nors jo autoritetas dažnai rėmėsi ir dvasine galia.
Popiežiaus valstybės klestėjimas ir iššūkiai
Viduramžiais Popiežiaus valstybė buvo svarbus politinis žaidėjas Europoje. Popiežiai dažnai konfliktavo su Šventosios Romos imperijos imperatoriais dėl valdžios (pvz., investitūros ginčas XI–XII a.), o jų įtaka siekė toli už Italijos ribų. Popiežiaus valstybė taip pat turėjo ekonominę galią, rinkdama mokesčius ir valdydama derlingas žemes.
Tačiau valstybė susidūrė su daugybe iššūkių. Vidaus nesutarimai, vietinių feodalų maištai ir korupcija silpnino jos struktūrą. XIV a. popiežiai kurį laiką gyveno Avinjone (vadinamasis Avinjono nelaisvė, 1309–1377 m.), o tai sumažino jų tiesioginę kontrolę Italijoje. Grįžus į Romą, Didžioji schizma (1378–1417 m.) dar labiau susilpnino popiežiaus autoritetą, nes Europoje buvo keli konkuruojantys popiežiai.
Teritorijų praradimas
XIX a. Popiežiaus valstybė susidūrė su modernėjančios Europos iššūkiais, ypač Italijos suvienijimo procesu (Risorgimento). Italijos nacionalistai, vadovaujami tokių veikėjų kaip Giuseppe Garibaldi ir Camillo Cavour, siekė suvienyti Italiją į vieną valstybę, o Popiežiaus valstybė buvo laikoma kliūtimi šiam tikslui. 1860 m. Popiežiaus valstybės teritorijos, tokios kaip Markė ir Umbrija, buvo prijungtos prie naujai formuojamos Italijos karalystės.
1870 m. Italijos kariuomenė užėmė Romą, kuri buvo paskutinė Popiežiaus valstybės tvirtovė. Popiežius Pijus IX pasitraukė į Vatikano rūmus ir paskelbė save „Vatikano kaliniu“, atsisakydamas pripažinti Italijos valdžią. Šis įvykis, vadinamas Romos užėmimu, užbaigė Popiežiaus valstybės kaip politinio darinio egzistavimą. Italijos karalystė atėmė visas Bažnyčios žemes, išskyrus nedidelį plotą aplink Šv. Petro baziliką.
Vatikano miesto valstybės gimimas
Popiežių ir Italijos valstybės konfliktas, vadinamas Romos klausimu, tęsėsi iki XX a. Tik 1929 m. buvo pasiektas susitarimas, kai popiežius Pijus XI ir Italijos diktatorius Benito Mussolini pasirašė Laterano sutartis. Šios sutartys:
- Pripažino Vatikano miesto valstybę kaip suverenią teritoriją, apimančią vos 44 hektarus.
- Garantavo popiežiui visišką politinę ir dvasinę nepriklausomybę.
- Kompensavo Bažnyčiai už prarastas Popiežiaus valstybės teritorijas finansinėmis išmokomis.
Nuo tada Vatikanas veikia kaip mažiausia pasaulio valstybė, tačiau išlaiko didžiulę dvasinę ir diplomatinę įtaką. Vatikanas turi savo valiutą, pašto sistemą, diplomatinę tarnybą ir net simbolinę kariuomenę – Šveicarų gvardiją.
Popiežiaus valstybės žlugimą lėmė keli veiksniai:
- Nacionalizmas: XIX a. Italijos suvienijimo judėjimas siekė centralizuotos valstybės, kurioje Popiežiaus valstybė buvo laikoma atgyvena.
- Sekuliarizacija: Modernėjančioje Europoje mažėjo Bažnyčios kaip pasaulietinės valdžios legitimumas.
- Politinis silpnumas: Popiežiaus valstybė neturėjo pakankamai karinės ar ekonominės galios atsispirti Italijos karalystės spaudimui.
Nors Bažnyčia prarado savo teritorijas, Vatikano miestas leidžia popiežiui išlaikyti nepriklausomybę ir tęsti dvasinę misiją. Šiandien Vatikanas yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei diplomatijos centras, išlaikantis ryšius su daugiau nei 180 šalių.