Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas yra pagrindinė krikščionių tikėjimo santrauka, apibrėžianti pagrindinius doktrinos principus. Šis tikėjimo išpažinimas buvo suformuotas Nikėjos I susirinkime (325 m.) ir papildytas Konstantinopolio I susirinkime (381 m.). Jis yra plačiai naudojamas krikščionių liturgijoje ir laikomas pagrindiniu tikėjimo išreiškimu Rytų Ortodoksų, Romos Katalikų ir daugelio protestantų tradicijose.
Toliau pateikiamos pagrindinės ištraukos iš Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo:
Tikėjimas į Dievą Tėvą:
„Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.“
Ši ištrauka apibrėžia Dievą kaip visagalį Kūrėją, kuris yra visko pradžia ir pagrindas. Ji pabrėžia Dievo transcendenciją ir visos kūrinijos priklausomybę nuo Jo.
Tikėjimas į Jėzų Kristų:
„Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, gimusį iš Tėvo prieš visus amžius. Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, gimęs, bet nesukurtas, vienos esmės su Tėvu. Per Jį visa yra sukurta.“
Ši dalis pabrėžia Kristaus dieviškumą ir Jo amžinąją vienybę su Dievu Tėvu. „Vienos esmės su Tėvu“ (graikiškai homoousios) yra esminė frazė, kuri atmeta arijonizmo ereziją, teigusią, kad Kristus nėra lygus Tėvui.
Kristaus įsikūnijimas ir išganymo darbas:
„Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo Jis nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Nukryžiuotas už mus prie Poncijaus Piloto, kentėjo, buvo palaidotas ir prisikėlė trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai. Įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje.“
Čia aprašomas Kristaus įsikūnijimas, Jo kančia, mirtis, prisikėlimas ir dangun žengimas. Šios tiesos yra centrinės krikščionių tikėjimo doktrinos, akcentuojant Kristaus atpirkimo darbą.
Tikėjimas į Šventąją Dvasią:
„Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylantį iš Tėvo, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kuris kalbėjo per pranašus.“
Ši dalis aiškiai apibrėžia Šventosios Dvasios dieviškumą ir Jos vaidmenį Trejybėje bei žmonijos išganymo istorijoje. Konstantinopolio susirinkime ypatingas dėmesys buvo skiriamas Šventosios Dvasios dieviškumo pabrėžimui, nes tuo metu buvo kilę ginčų dėl Dvasios statuso.
Bažnyčia, krikštas ir amžinasis gyvenimas:
„Tikiu vieną, šventą, visuotinę ir apaštališkąją Bažnyčią. Pripažįstu vieną krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo.“
Ši dalis pabrėžia vieningos ir šventos Bažnyčios svarbą, taip pat krikšto sakramento reikšmę nuodėmių atleidimui. Baigiamoji dalis išreiškia viltį prisikėlimui ir amžinajam gyvenimui, kurie yra pagrindinė krikščionių tikėjimo viltis.
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo reikšmė
Šis išpažinimas tapo pagrindiniu ortodoksinio tikėjimo dokumentu, įtvirtinančiu Trejybės doktriną ir apibrėžiančiu pagrindines krikščioniškojo tikėjimo tiesas. Jis yra teologinis atsakas į erezijas, tokias kaip arijonizmas, ir simbolis, jungiantis skirtingas krikščionių tradicijas. Iki šiol Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas naudojamas kaip Bažnyčios liturgijos dalis, išreiškiant tikėjimo vienybę ir pagrindus.
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas, be pagrindinių Dievo Trejybės aspektų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – apibrėžimo, taip pat kalba apie Jėzaus Kristaus žmogiškąją ir dieviškąją prigimtį, jo gimimą iš Mergelės Marijos, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Išpažinime pabrėžiama Šventosios Dvasios vaidmuo kaip Trejybės dalis, jos dalyvavimas kūryboje ir išganyme. Svarbu atkreipti dėmesį į formulę "vienas iš trijų asmenybių", kuri tiksliai apibrėžia Trejybę, vengiant klaidingų interpretacijų, tokių kaip modalizmas ar triteizmas. Išpažinimas taip pat apima tikėjimą Šventąja Bažnyčia, šventųjų bendryste, nuodėmių atleidimu, kūno prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Šis dokumentas tapo svarbiu vienybės simboliu tarp skirtingų krikščionių konfesijų, nors ir su kai kuriomis interpretacinėmis variacijomis.Išpažinimo formulė buvo kruopščiai suformuluota siekiant atsakyti į tuo metu kilusias eretiškas doktrinas, tokias kaip arijonizmas, neigęs Jėzaus Kristaus dieviškosios prigimties. Šis istorinis kontekstas pabrėžia išpažinimo svarbą kaip ginant ortodoksinį tikėjimą. Augustinas Hiponietis, svarbus ankstyvosios Bažnyčios teologas, savo raštuose plačiai nagrinėjo Trejybės doktriną, padėdamas gilinti jos supratimą ir apginti nuo klaidingų interpretacijų. Jo žodžiai, nors ir ne tiesiogiai iš išpažinimo, atspindi jo esmę: "Mes garbiname vieną Dievą Trejybėje, ir Trejybę viename Dieve." Šis išpažinimas, nors ir trumpas, apima visą krikščionybės esmę, apibrėždamas santykį tarp Dievo ir žmogaus, tikėjimo ir veiksmų, žemiškojo ir amžinojo gyvenimo. Jis lieka gyvas ir aktualus iki šių dienų, tarnaudamas kaip pagrindinis krikščionių tikėjimo liudijimas.