Kai šiandien bažnyčiose sakome: „Tikiu į vieną Dievą, Tėvą Visagalį…“, dažnai pamirštame, kad šie žodžiai gimė ne šiaip iš maldingos kontempliacijos, bet iš rimtų ginčų, baimių, susipriešinimo ir tikėjimo drąsos. Nicos (325 m.) ir vėliau Konstantinopolio (381 m.) susirinkimuose buvo parašytas tikėjimo tekstas, kuris tapo visų krikščionių – katalikų, ortodoksų, kai kurių protestantų – tikėjimo pagrindu iki šiol. Šis tekstas ne tik suvienijo Bažnyčią, bet ir apsaugojo ją nuo skilimo į daugybę sektų, kurios galėjo iškraipyti krikščionybės esmę.
IV a. pradžioje krikščionybė ką tik buvo gavusi laisvę (Milano ediktas, 313 m.), kai imperatorius Konstantinas kartu su Licinijumi paskelbė tikėjimą legaliu Romos imperijoje. Tačiau, užuot atnešusi ramybę, laisvė atskleidė vidinius Bažnyčios nesutarimus. Didžiausias ginčas kilo dėl Ariuso – Aleksandrijos kunigo – mokymo, kuris greitai paplito ir sukėlė teologinę audrą.
Arius skelbė:
„Sūnus buvo sukurtas Tėvo. Buvo laikas, kai Sūnaus dar nebuvo.“
Kitaip tariant, Arius tvirtino, kad Kristus nėra amžinas kaip Tėvas, kad Jis nėra tikras Dievas, o tarsi aukščiausias iš kūrinių – savotiškas „pusdievis“. Šis požiūris kėlė milžinišką pavojų visam krikščioniškajam tikėjimui: jei Kristus nėra Dievas, Jis negali išgelbėti. Jei Jis tik kūrinys, malonė nėra dieviška, o Bažnyčia stovi ant smėlio. Arius savo mokymą netgi populiarino per dainas, kurias dainavo Aleksandrijos uosto darbininkai, – taip jo idėjos plito tarp paprastų žmonių.
Ariui prieštaravo Aleksandrijos vyskupas Aleksandras ir jo diakonas Atanazijus, kurie tvirtino, kad Sūnus yra amžinas ir vienesminis su Tėvu. Ginčas tapo toks aršus, kad, kaip pasakoja legenda, per vieną susitikimą šventasis Mikalojus (taip, tas pats, kuris siejamas su Kalėdų Seneliu!) taip įsiuto, kad trenkė Ariui per veidą – tiesa, už tai Mikalojus buvo trumpam pašalintas iš susirinkimo.
325 m. Nicos susirinkimas: Kristaus dieviškumo gynimas
Siekiant išspręsti šį ginčą, imperatorius Konstantinas, norėjęs vieningos Bažnyčios kaip imperijos stabilumo pagrindo, 325 m. sušaukė visuotinį Bažnyčios vyskupų susirinkimą Nikėjoje (dabartinėje Turkijoje, netoli Stambulo). Į susirinkimą atvyko apie 300 vyskupų – dauguma iš Rytų, bet buvo ir keli iš Vakarų, pavyzdžiui, popiežiaus atstovai. Kai kurie vyskupai dar turėjo randus nuo persekiojimų laikų, o vienas, Pafnutijus iš Egipto, buvo netekęs akies už tikėjimą.
Susirinkimo išvada buvo nedviprasmiška:
Kristus yra „gimęs, bet nesukurtas, vienesminis su Tėvu“ (graikiškai – homoousios tō Patri).
Terminas homoousios („vienesminis“) buvo lemiamas. Jis reiškė, kad Kristus turi tą pačią prigimtį kaip Tėvas – nėra nei žemesnis, nei vėliau atsiradęs. Arius ir jo šalininkai, tokie kaip vyskupas Eusebijus Nikomedietis, siūlė švelnesnį terminą homoiousios („panašios esmės“), bet tai buvo atmesta, nes paliko erdvę dviprasmybėms. Homoousios tapo arijonizmo priešnuodžiu, tačiau pats terminas sukėlė diskusijų, nes kai kurie vyskupai baiminosi, kad jis per daug suartina Tėvą ir Sūnų, galimai vedant į modalizmą (idėją, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra tik skirtingi vieno Dievo „pavidalai“).
Iš Nicos susirinkimo kilo pirmoji tikėjimo išpažinimo versija – Nicos tikėjimo simbolis. Arius buvo pasmerktas kaip eretikas ir ištremtas, tačiau jo mokymas toliau plito. Po susirinkimo imperatorius Konstantinas, paveiktas arijonizmą palaikančių dvariškių, netgi ėmė švelninti poziciją, o Atanazijus, tapęs Aleksandrijos vyskupu, buvo kelis kartus ištremtas už savo tvirtą tikėjimą. Kaip jis pats rašė: „Jei visas pasaulis tampa arijoniškas, aš vienas liksiu ortodoksas.“
381 m. Konstantinopolio susirinkimas: Trejybės dogmos užbaigimas
Nicos susirinkimas buvo svarbus žingsnis, bet vien jo sprendimo neužteko. Po 325 m. arijonizmas atgijo, ypač remiamas imperatorių, tokių kaip Konstancijus II, kuris buvo palankus Ariui. Be to, atsirado naujų klaidingų mokymų: pneumatomachai („Dvasios priešai“) neigė Šventosios Dvasios dieviškumą, teigdami, kad Ji yra tik Dievo „jėga“, o ne Asmuo. Kiti, tokie kaip Apolinaris Laodikietis, iškraipė Kristaus prigimtį, teigdami, kad Jis neturėjo žmogiško proto, o tik dievišką.
Todėl 381 m. imperatorius Teodosijus I, tvirtai palaikęs ortodoksinį tikėjimą, sušaukė antrąjį visuotinį susirinkimą Konstantinopolyje (dabar – Stambulas). Šiame susirinkime dalyvavo apie 150 vyskupų, daugiausia iš Rytų, o vadovavo šventasis Grigalius Nazianzietis, Konstantinopolio arkivyskupas, ir šventasis Meletijus Antiochietis. Susirinkime buvo išplėsta Nicos tikėjimo išpažinimo versija, sprendžiant naujus teologinius iššūkius:
- Šventosios Dvasios dieviškumas: Buvo aiškiai išpažinta, kad Šventoji Dvasia yra Dievas, lygus Tėvui ir Sūnui:
„Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį, gaivintoją, kuris iš Tėvo kyla, kuris su Tėvu ir Sūnumi garbinamas ir šlovinamas.“
Šį teiginį stipriai gynė Kapadokijos Tėvai – šventasis Bazilijus Didysis, Grigalius Nazianzietis ir Grigalius Nysietis, kurie per savo raštus (pvz., Bazilijaus traktatas „Apie Šventąją Dvasią“) įrodė Trejybės vienybę ir skirtingumą. - Kristaus prigimtis: Susirinkimas patvirtino, kad Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos, turintis ir dieviškąją, ir žmogiškąją prigimtį. Tai buvo atsakas į apolinarizmą ir kitas erezijas.
Taip atsirado Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas, kurį iki šiol recituojame sekmadieniais ir per didžiąsias šventes. Grigalius Nazianzietis, vadinamas „Teologu“, apie Trejybę rašė poetiškai:
„Tai Dievas, kuris yra Tėvas, Dievas, kuris yra Sūnus, Dievas, kuris yra Dvasia. Ne trys dievai, bet viena dievybė trijuose Asmenyse.“
Be šio išpažinimo, krikščionybė būtų lengvai išsklidusi į atskiras sektas – vienos Kristų laikytų pusdieviu, kitos – tik žmogumi, trečios – tarsi dievu su daugybe pavidalų. Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas įtvirtino esmines tiesas:
- Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
- Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus.
- Šventoji Dvasia yra Dievas, kuris veikia Bažnyčioje.
Šios dogmos tapo krikščioniško tikėjimo pagrindu. Pavyzdžiui, šventasis Atanazijus Aleksandrietis, pagrindinis arijonizmo priešininkas, savo raštuose pabrėžė: „Jei Sūnus nėra Dievas, mūsų išganymas neturi pagrindo.“ Jo gyvenimas – nuolatinė kova už tiesą – tapo įkvėpimu vėlesnėms kartoms.
Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas turėjo įtakos ir Lietuvai, ypač po krikšto 1387 m. Nors Lietuva priėmė krikščionybę vėliau, LDK teritorijoje jau buvo Rytų krikščionių bendruomenių, kurios naudojo šį išpažinimą. Pavyzdžiui, šventasis Vaišvilkas (minimas liepos 6 d.), Lietuvos kunigaikštis, pasirinkęs vienuolišką gyvenimą, gyveno pagal Rytų tradiciją, kuri rėmėsi Konstantinopolio susirinkimo nutarimais. Be to, LDK laikais, kai Rytų ir Vakarų Bažnyčios dar nebuvo galutinai atsiskyrusios, šis tikėjimo simbolis buvo bendras tiek katalikams, tiek ortodoksams, gyvenusiems Lietuvos teritorijoje.
Citatos:
„Tikiu į vieną Dievą, Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės, visko, kas regima ir neregima, Kūrėją.
Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų viengimį, prieš visus amžius iš Tėvo gimusį…
Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį, gaivintoją, kuris iš Tėvo kyla…“
Nicos susirinkime dalyvavo ir vyskupas Teonas iš Marmarikos, kuris buvo išgyvenęs Diokletiano persekiojimus. Jis atvyko su randais ant kūno, bet tvirtu tikėjimu. Kai Arius pradėjo kalbėti, Teonas atsistojo ir parodė savo randus, sakydamas: „Mes kentėjome už Dievą, kuris yra tikras Dievas, o ne kūrinys.“ Šis liudijimas stipriai paveikė susirinkimą ir padėjo ortodoksinei pozicijai laimėti. Tokios istorijos rodo, kad Nicos ir Konstantinopolio susirinkimai nebuvo tik teoriniai ginčai – jie buvo tikėjimo ir pasiaukojimo liudijimas.