Yra sena dvasinė išmintis, kuri sako: „Nuodėmė ne stovi vietoje – ji auga.“ Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mažas nukrypimas – melas, tinginystė, pavydas, pyktis – yra niekinga smulkmena, bet jei jam leidžiama gyventi širdyje, jis keičia žmogų. Tai, kas pradžioje buvo tik „mintis“, tampa „troškimu“, tada „veiksmu“, vėliau – „įpročiu“, o galų gale – charakteru. Ir šis charakteris – jau nebe žmogaus, o nuodėmės valdomas siluetas.
Šventasis Augustinas rašė apie „concupiscentia“ – tą vidinį polinkį nusidėti, kuris paliktas nevaldomas virsta aistra, o aistra – grandinėmis. Biblijoje nuodėmė vaizduojama kaip žvėris, kuris „tūno prie tavo durų ir laukia tavęs“ (Pr 4,7). Tai nereiškia, kad žmogus privalo nusidėti, bet reiškia, kad nuodėmė aktyvi – ji ieško progos įeiti. Ji niekada nesitenkina pirmu žingsniu – nori daugiau.
Kaip piktžolė darže, ji pradeda nuo vieno daigelio – nepastebimo, beveik mielo. Bet jei sodininkas nekreips dėmesio, ji išplis, užgoš derlių ir galiausiai sunaikins tai, kas buvo gera. Lygiai taip veikia nuodėmė – jei žmogus nesuvaldo mažo impulsyvaus melo, vėliau jis taps prigimtinė jo kalbėjimo dalis. Jei neatsiprašysi už pavydą, jis vėliau virs neapykanta. Jei nesiimsi disciplinos prieš savo kūniškus norus, jie perims tavo vertybių sistemą.
Stačiatikių tradicijoje kalbama apie aistras (graikiškai pathē) – tai nuodėmės, kurios tampa ne tik kartkartėmis pasikartojančiu veiksmu, bet vidiniu motoru, kuris žmogų stumia ten, kur jis net nebenori eiti. Pasiduodamas aistrai, žmogus palaipsniui atpranta nuo tiesos. Jo sąžinė praranda jautrumą, lyg oda, kuri, trinant vis tą pačią vietą, surambėja. Tuomet tas pats veiksmas, kuris kadaise kėlė vidinę sumaištį, dabar atrodo kaip įprastas sprendimas. Čia prasideda moralinė nejautra – pavojingiausia dvasinė būsena.
Nuodėmė nėra statiška – ji stiprėja, jei neliečiama. Lyg virusas, kuris mutuoja, jei organizmas jo nesunaikina. Lyg ugnis, kuri net užgesinta palieka žariją – ir jei netinkamai elgiesi, ji vėl įsidega, dar galingesnė.
Todėl Bažnyčia nuo senų laikų ragino žmones reguliariai tikrinti savo sąžinę, ne todėl, kad Dievas būtų susierzinęs dėl „smulkmenų“, o todėl, kad net mažas plyšys sienoje ilgainiui gali sugriūti visą pastatą. Atgaila nėra baimės aktas – tai dvasinis gydymas. Kaip gydytojas nori pagyti ne tik žaizdą, bet ir jos šaknį, taip ir Dievas nori, kad žmogus netaptų nuodėmės sistema, o liktų gyvas, kvėpuojantis Jo paveikslas.
Geriausias būdas sustabdyti nuodėmę – ne tada, kai ji jau šaukia, o kai ji tik šnabžda. Kol dar galime ją atpažinti, kol dar turime jėgų pasakyti „ne“. Kai žmogus išmoksta nepraleisti net mažų silpnybių, jis tampa stiprus ne todėl, kad neklysta, bet todėl, kad moka taisyti kryptį vos pajutęs nuokrypį.
Ir čia glūdi didelė dvasinė išmintis: nuodėmė auga, jei ją laistai – bet ji džiūsta, jei ją atiduodi Dievui. Todėl disciplina, atgaila, malda, sakramentai – visa tai nėra ritualai „gera išvaizdai palaikyti“. Tai yra įrankiai prieš dvasinę entropiją – prieš blogį, kuris niekada nesustoja, jei jam netrukdo.
Švento Augustino aprašyta *concupiscentia* – tai ne tik polinkis nusidėti, bet ir savotiškas dvasinis parazitas, kuris maitinasi mūsų silpnybėmis ir auga kartu su jomis. Panašiai kaip liga, nuodėmė, negydoma, progresuoja – nuo lengvo negalavimo iki sunkių, gyvybei pavojingų komplikacijų. Jėzus lygina ją su mielių grūdeliu, kuris užminko visą tešlą (Mt 13,33). Šis vaizdinis palyginimas puikiai iliustruoja nuodėmės nevaldomai plintantį pobūdį.Įdomu, kad kai kurios religinės tradicijos nuodėmę sieja su dvasiniu užterštumu, tarsi infekcija, kuri užkrečia ir ardo sielą. Šis užterštumas, jei nėra valomas atgaila ir malda, gali apnuodyti visą žmogaus būties esmę. Štai kodėl svarbu atpažinti nuodėmės užuomazgas – tas mažas „mintis“, kurios, kaip sakoma, veda į pragarą. Šventasis Pranciškus Asyžietis ragino kovoti su nuodėme jau jos užuomazgoje, nes „maža ugnis gali sudeginti didelį mišką“.Tačiau svarbu nepamiršti, kad Dievo malonė yra stipresnė už bet kokią nuodėmę. Atgaila ir tikėjimas yra galingi ginklai kovoje su šiuo vidiniu priešu. Kaip rašo apaštalas Paulius: „Kur sustiprėjo nuodėmė, ten dar gausiau išsiliejo malonė“ (Rom 5,20). Todėl, net ir susidūrus su stipria nuodėmės jėga, viltis ir išgelbėjimas visada yra įmanomi. Tikėjimas ir pastangos keistis yra pagrindiniai ginklai kovojant su nuodėme ir siekiant dvasinio tobulėjimo.