Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežių sąrašas yra griežtai reglamentuotas, tačiau per šimtmečius buvo asmenų, kurie buvo išrinkti popiežiais, bet dėl įvairių priežasčių nėra laikomi oficialiais popiežiais. Tokie atvejai apima nekonsekruotus išrinktuosius, neteisėtai paskelbtus popiežius ar tuos, kurie buvo pašalinti iš oficialių sąrašų vėliau. Šie „netikri popiežiai“ skiriasi nuo antipopiežių, kurie buvo konkuruojantys pretendentai, palaikomi tam tikrų grupių, bet nepripažinti oficialiai.
Kas yra „netikras popiežius“ šio straipsnio kontekste?
Šiame straipsnyje „netikri popiežiai“ reiškia asmenis, kurie:
- Buvo išrinkti popiežiais, bet mirė prieš konsekraciją ar oficialų įšventinimą.
- Buvo paskelbti popiežiais, bet vėliau jų rinkimai buvo pripažinti neteisėtais.
- Dėl istorinių ar kanoninių priežasčių buvo pašalinti iš oficialių popiežių sąrašų.
Tai skiriasi nuo antipopiežių, kurie buvo konkuruojantys kandidatai, dažnai palaikomi politinių ar religinių frakcijų, bet niekada nepripažinti teisėtais. Pavyzdžiui, antipopiežiai, tokie kaip Klemensas III (1080–1100) ar Feliksas V (1439–1449), nėra šio straipsnio objektas, nes jų atmetimo priežastys yra kitokios.
Steponas II (išrinktasis, 752 m.): pagrindinis pavyzdys
Vienas ryškiausių „netikro popiežiaus“ pavyzdžių yra Steponas II, išrinktas 752 m. kovo 23 d., bet miręs kovo 26 d., prieš konsekraciją. Jo atvejis gerai iliustruoja, kodėl kai kurie išrinktieji nėra laikomi popiežiais.
- Kas jis buvo? Steponas buvo Romos dvasininkas, išrinktas popiežiumi po Zacharijo mirties (741–752).
- Kodėl nėra laikomas popiežiumi? Anksčiau (iki XVI a.) popiežiaus tarnystė oficialiai prasidėdavo tik po konsekracijos. Kadangi Steponas mirė per kelias dienas po rinkimų, jis nebuvo įšventintas. 1961 m. Vatikanas pašalino jį iš oficialaus popiežių sąrašo, nes pagal tuometinius kanonus jis neatitiko popiežiaus statuso. Šiuolaikinėje praktikoje popiežiumi laikomas asmuo nuo rinkimų momento, bet Stepono atvejis išliko išimtimi dėl istorinio sprendimo.
- Poveikis numeracijai: Dėl Stepono pašalinimo vėlesnių popiežių, vardu Steponas, numeracija buvo pakoreguota. Pavyzdžiui, Steponas III (768–772) oficialiai vadinamas Steponu II, ir taip toliau.
Kiti „netikrų popiežių“ pavyzdžiai
Be Stepono II, yra keletas kitų atvejų, kai išrinkti ar paskelbti popiežiai nebuvo įtraukti į oficialų sąrašą dėl įvairių priežasčių. Žemiau pateikiami pagrindiniai pavyzdžiai.
1. Neįvardytas išrinktasis (apie 687 m.)
- Kas nutiko? Po popiežiaus Konono mirties 687 m. buvo trumpas laikotarpis, kai buvo išrinktas kandidatas, bet jis mirė prieš konsekraciją. Jo vardas nėra tiksliai užfiksuotas, ir nėra aišku, ar rinkimai buvo užbaigti.
- Kodėl nepripažintas? Kaip ir Stepono II atveju, jis nebuvo konsekruotas, todėl neįtrauktas į oficialų sąrašą. Informacija apie šį atvejį yra fragmentiška, todėl jis retai minimas.
- Poveikis: Šis atvejis neturėjo didelės įtakos numeracijai, nes nebuvo oficialiai užregistruotas.
2. Kardinolas Teodoras (686–687 m.)
- Kas jis buvo? Per popiežiaus rinkimus po Konono mirties (686–687 m.) kardinolas Teodoras buvo trumpai paskelbtas popiežiumi, bet rinkimai buvo ginčytini, ir galiausiai popiežiumi tapo Sergijus I.
- Kodėl nepripažintas? Teodoro rinkimai nebuvo galutinai patvirtinti, ir jis niekada nebuvo konsekruotas. Jo kandidatūra buvo atmesta dėl politinių ir bažnytinių nesutarimų.
- Poveikis: Teodoras laikomas nepopiežiumi, ir jo atvejis rodo ankstyvųjų rinkimų chaosą, kai kandidatai galėjo būti paskelbti, bet nepripažinti.
3. Popiežius-electus (apie 767 m.)
- Kas nutiko? Po Pauliaus I mirties 767 m. buvo trumpas laikotarpis, kai buvo išrinktas kandidatas, bet jis mirė prieš konsekraciją. Tikslus vardas ir aplinkybės nėra gerai dokumentuotos.
- Kodėl nepripažintas? Kaip ir Stepono II atveju, mirtis prieš konsekraciją lėmė, kad jis nebuvo įtrauktas į sąrašą.
- Poveikis: Šis atvejis yra mažai žinomas ir neturėjo įtakos vėlesnei numeracijai.
4. Kiti galimi nekonsekruoti kandidatai
Ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje (I–VIII a.) buvo daugiau atvejų, kai kandidatai galėjo būti išrinkti, bet dėl mirties, politinių konfliktų ar kitų priežasčių nebuvo konsekruoti. Tokie atvejai dažnai nėra gerai dokumentuoti, nes popiežių rinkimų procesas buvo chaotiškas iki XI a., kai kardinolų kolegija tapo pagrindine rinkimų institucija. Pavyzdžiui:
- IV–V a. persekiojimų laikotarpiu kai kurie Romos vyskupai galėjo būti išrinkti, bet nužudyti ar pašalinti prieš konsekraciją.
- Bizantijos įtaka (VI–VIII a.): Bizantijos imperatoriai kartais vetuodavo rinkimus, todėl kai kurie kandidatai galėjo būti atmesti dar neįšventinti.
5. Ginčytini atvejai: Leonas VIII ir Benediktas V
Nors Leonas VIII (963–965) ir Benediktas V (964–966) yra įtraukti į oficialų sąrašą (atitinkamai 131-as ir 132-as jūsų sąraše), jų statusas ilgą laiką buvo ginčytinas, ir kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose jie buvo laikomi „netikrais“ arba antipopiežiais:
- Leonas VIII: Išrinktas imperatoriaus Otono I, jis buvo laikomas neteisėtu, nes popiežius Jonas XII dar buvo gyvas. Vėliau Vatikanas pripažino jį teisėtu popiežiumi.
- Benediktas V: Išrinktas po Leono VIII, bet nušalintas Otono I. Jo pontifikatas buvo trumpas, ir jis buvo ištremtas, bet galiausiai pripažintas teisėtu.
- Kodėl įtraukti? Abu šie popiežiai buvo konsekruoti ir pripažinti dalies Bažnyčios, todėl liko oficialiame sąraše, tačiau jų atvejis rodo, kaip sudėtinga buvo nustatyti teisėtumą ankstyvaisiais amžiais.
Kodėl šie asmenys nėra laikomi popiežiais?
Pagrindinės priežastys, dėl kurių tokie asmenys kaip Steponas II ar kiti nekonsekruoti kandidatai nėra įtraukti į oficialų „Annuario Pontificio“ sąrašą, yra šios:
- Mirė prieš konsekraciją: Iki XVI a. popiežiaus tarnystė oficialiai prasidėdavo tik po konsekracijos, kuri buvo laikoma būtina, kad asmuo taptų teisėtu popiežiumi. Kandidatai, mirę prieš šį ritualą, nebuvo įtraukiami į sąrašą, nes pagal tuometinius kanonus jie neatitiko popiežiaus statuso. Šiuolaikinėje praktikoje (nuo XX a.) popiežiumi laikomas asmuo nuo rinkimų momento („acceptatio“), tačiau ankstesniems atvejams, tokiems kaip Stepono II, buvo taikomi griežtesni istoriniai kriterijai.
- Rinkimų neteisėtumas: Kai kurie kandidatai buvo paskelbti popiežiais, tačiau jų rinkimai buvo pripažinti negaliojančiais dėl procedūrinių pažeidimų, politinio spaudimo ar kitų kandidatų konkurencijos. Pavyzdžiui, kardinolo Teodoro atvejis (686–687 m.) rodo, kad rinkimų procesas ankstyvojoje Bažnyčioje dažnai būdavo chaotiškas, o galutinis patvirtinimas priklausydavo nuo Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios sutarimo.
- Istorinė revizija: Vatikanas per šimtmečius peržiūrėjo popiežių sąrašą, pašalindamas tuos, kurie neatitiko griežtų kanoninių ar istorinių kriterijų. Pavyzdžiui, 1961 m. Steponas II buvo oficialiai išbrauktas iš sąrašo, siekiant suderinti istorinę praktiką su tuometiniais kanonais. Ši revizija taip pat paveikė popiežių numeraciją, sukeldama painiavą su vėlesniais Steponais.
- Nepakankama dokumentacija: Kai kurie galimi „netikri popiežiai“, ypač ankstyvaisiais amžiais (I–VIII a.), nėra įtraukti dėl fragmentiškos ar nepatikimos informacijos. Pavyzdžiui, neįvardytas kandidatas apie 687 m. ar kiti panašūs atvejai nėra gerai dokumentuoti, todėl jų statusas lieka neaiškus.
„Netikrų popiežių“ atvejai rodo sudėtingą Katalikų Bažnyčios istoriją, ypač ankstyvaisiais amžiais, kai popiežių rinkimų procesas dar nebuvo standartizuotas. Šie epizodai rodo:
- Rinkimų proceso evoliuciją: Ankstyvieji popiežių rinkimai dažnai būdavo paveikti politinių jėgų, Bizantijos imperatorių ar vietinių Romos frakcijų. Tik XI a., įvedus kardinolų kolegiją, procesas tapo labiau struktūrizuotas.
- Kanonų kaitą: Popiežiaus statuso apibrėžimas keitėsi laikui bėgant. Pavyzdžiui, šiuolaikinė praktika, kai popiežiumi laikomas asmuo nuo rinkimų momento, skiriasi nuo ankstesnių reikalavimų, pabrėžusių konsekracijos svarbą.
- Numeracijos iššūkius: Stepono II pašalinimas iš sąrašo paveikė vėlesnių popiežių numeraciją, sukeldamas painiavą, kuri išlieka iki šiol. Pavyzdžiui, Steponas III (768–772) oficialiai vadinamas Steponu II, o tai kartais klaidina istorikus ir tyrinėtojus.
Svarbu dar kartą pabrėžti skirtumą tarp „netikrų popiežių“ ir antipopiežių:
- Netikri popiežiai: Asmenys, kurie buvo išrinkti ar paskelbti popiežiais, bet dėl mirties prieš konsekraciją, neteisėtų rinkimų ar kitų priežasčių nėra įtraukti į oficialų sąrašą. Jų statusas dažnai yra techninis ar kanoninis, o ne politinis.
- Antipopiežiai: Konkuruojantys kandidatai, palaikomi tam tikrų grupių (pvz., imperatorių, kardinolų frakcijų ar schizmų metu), bet nepripažinti teisėtais. Pavyzdžiai: Klemensas III (1080–1100) ar Anakletas II (1130–1138).
Šis skirtumas padeda suprasti, kodėl „netikri popiežiai“ nėra tiesiog antipopiežių sinonimas, o jų atvejai reikalauja atskiro istorinio ir kanoninio vertinimo.
„Netikrų popiežių“ fenomenas atskleidžia Katalikų Bažnyčios istorijos sudėtingumą ir popiežių institucijos raidos niuansus. Tokie atvejai, kaip Stepono II ar kitų nekonsekruotų kandidatų, iliustruoja, kaip rinkimų procesas, kanonų interpretacija ir istorinė revizija formavo oficialų popiežių sąrašą. Nors šie asmenys nebuvo pripažinti teisėtais popiežiais, jų istorijos yra svarbios, nes jos atspindi Bažnyčios pastangas standartizuoti savo lyderystės instituciją per šimtmečius.
“Netikrų popiežių“ tyrinėjimas primena, kad net tokia griežtai reglamentuota institucija kaip popiežystė nėra apsaugota nuo istorinių neaiškumų. Jų atvejai, nors ir reti, išlieka intriguojančia Bažnyčios istorijos dalimi, kviečiančia giliau nagrinėti popiežių rinkimų ir pripažinimo procesus.