Immanuelis Kantas savo veikale „Grynojo proto kritika“ (Kritik der reinen Vernunft) nuodugniai nagrinėjo įvairius Dievo buvimo įrodymus ir priėjo išvadą, kad nė vienas iš tradicinių metafizinių argumentų, įskaitant ontologinį, nėra tinkamas įrodyti Dievo egzistavimą. Ontologinis Dievo buvimo įrodymas, kuris siekia loginiu būdu įrodyti Dievo būtinumą remiantis pačia sąvoka, pasak Kanto, yra nepagrįstas, nes jis bando peržengti žmogaus pažinimo ribas.
Ontologinis įrodymas, pirmą kartą išsamiai suformuluotas Anzelmo Kenterberiečio ir vėliau plėtotas filosofų, tokių kaip Dekartas, remiasi mintimi, kad Dievas yra „tobuliausia būtybė“, kurios egzistavimas yra būtinas, nes neegzistuojanti būtybė nebūtų tobula. Kitaip tariant, Dievo egzistavimas laikomas logine būtinybe, išplaukiančia iš pačios Dievo sąvokos.
Kantas kritikavo šį argumentą, teigdamas, kad egzistavimas nėra tikras predikatas ar savybė, kuri galėtų būti priskirta būčiai, kaip, pavyzdžiui, didumas ar gerumas. Egzistavimas, pasak Kanto, neprideda jokio papildomo turinio prie pačios sąvokos. Jis rašė: „Egzistavimas nėra savybė, kurią galima pridėti prie daikto esmės.“ Kitaip tariant, mintis, kad tobuliausia būtybė egzistuoja, nes egzistavimas yra būtinas tobulumo atributas, yra klaidinga, nes egzistavimas nėra vidinė būties savybė, o tik jos buvimo patvirtinimas tikrovėje.
Kantas savo kritikoje taip pat pabrėžė, kad ontologinis įrodymas klaidingai perkelia tai, kas yra grynai loginė sąvoka, į realybę. Jis teigė, kad žmogaus protas gali sukurti įvairias sąvokas, tačiau tai, kad protas gali įsivaizduoti arba logiškai apibrėžti Dievą kaip būtį, dar nereiškia, kad toks Dievas egzistuoja realybėje. Pasak Kanto, įrodyti egzistavimą vien remiantis sąvokomis yra neįmanoma. „Tai, kad galiu mąstyti apie šimtą talerių, dar nereiškia, kad jie yra mano kišenėje,“ rašė Kantas, pateikdamas pavyzdį, kaip loginė sąvoka nebūtinai rodo realybę.
Be to, Kantas teigė, kad ontologinis įrodymas nesuvokia esminės ribos tarp „esybės“ (ką reiškia būti) ir „egzistencijos“ (tikrojo buvimo). Jis akcentavo, kad žmogaus protas gali pažinti tik empiriškai suvokiamus dalykus, kurie yra patiriami per pojūčius ir erdvės bei laiko formas. Dievo sąvoka, būdama metafizinė ir transcendentinė, peržengia šias pažinimo ribas, todėl jos egzistencija negali būti patvirtinta grynuoju protu.
Kanto analizė atskleidė gilesnę problemą: Dievo egzistavimas negali būti įrodytas naudojant tradicinius metafizinius argumentus, nes žmogaus protas neturi priemonių pažinti tai, kas pranoksta patirties ribas. Ontologinis įrodymas, pasak Kanto, yra tik racionalus proto žaidimas, kuris neturi realios galios įtvirtinti Dievo buvimą kaip tikrovę.
Tačiau Kantas neneigė Dievo buvimo. Vietoj to, jis pasiūlė kitą perspektyvą, pagal kurią Dievas tampa praktinio proto postulatu. Jo manymu, Dievo idėja yra būtina moralinei tvarkai ir žmogaus gyvenimo prasmės supratimui, bet ji negali būti įrodyta metafiziškai ar grynai logiškai. Dievo buvimas, pasak Kanto, yra moralinis įsitikinimas, kuris kyla iš žmogaus praktinės veiklos, o ne iš spekuliatyvaus proto.
Kanto kritika ontologiniam įrodymui parodė, kad tradiciniai metafiziniai argumentai yra riboti, kai kalbama apie Dievo egzistenciją. Jis nukreipė dėmesį nuo teorinio Dievo buvimo įrodymo prie praktinio ir moralinio požiūrio, kuris pabrėžia Dievo svarbą žmogaus gyvenimo orientacijai ir moralės įgyvendinimui. Ši mintis paliko ilgalaikį poveikį filosofijai, pakreipdama diskusijas apie Dievą nuo racionalistinių spekuliacijų prie egzistencinių ir moralinių apmąstymų.