LAIŠKO ĮŽANGA
1Kreipimasis 1Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną, 2kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. 3O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, 4šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. 5Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose. 6Kartu ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.
7Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
Padėka ir prašymas 8Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą. 9Man gali paliudyti Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus prisimenu, 10visuomet savo maldose prašydamas, kad, Dievui leidus, man pavyktų kaip nors atkeliauti pas jus. 11Aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, 12tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu. 13Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus, – deja, iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių, – kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir kitose tautose. 14Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems. 15Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.
NUTEISINIMAS TIKĖJIMU
Įžanginės mintys 16Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.
17Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.
Pagonys ir žydai slegiami Dievo rūstybės
Pagonių nusikaltimas Dievui 18Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. 19Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. 20Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. 21Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. 22Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. 23Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
24Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus. 25Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!
26Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. 27Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama.
28Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. 29Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. 30Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, 31neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. 32Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.
2Žydų nusikaltimas Dievui 1Esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris mėgsti teisti kitus. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. 2O mes žinome, kad Dievas teisingai teisia tuos, kurie tokius nusikaltimus daro. 3Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?! 4Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?! Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? 5Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę dienai, kurią apsireikš Dievo rūstybė ir jo teisingas teismas. 6Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: 7tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu, 8o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe. 9Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. 10Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui. 11Juk Dievas nėra šališkas.
Negelbės Įstatymas 12Visi, kurie nusidėjo neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą. 13Teisūs Dievo akyse ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai.
14Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. 15Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą… 16Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano Evangelija.
17Aure tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu. 18Tu pažįsti jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau. 19Esi įsitikinęs galįs būti aklųjų vadovas, švyturys tamsoje esantiems, 20neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą bei tiesą. 21Tai kodėl gi, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?! 22skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?! bodėdamasis stabais, pats apiplėši šventoves?! 23giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?! 24Juk parašyta: Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys.
Negelbės apipjaustymas 25Apipjaustymas naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu. 26Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, argi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?! 27Taip pagal gymį neapipjaustytas, bet vykdantis įstatymą žmogus pasmerks tave, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą 28Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. 29Anaiptol! Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo.
3Kaip su Dievo pažadais? 1Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?! 2Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėtas Dievo žodis. 3Jei kai kurie tapo neištikimi, – negi jų neištikimybė panaikins Dievo ištikimybę? 4Nieku būdu! Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis, kaip parašyta:
Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs
ir laimėtum, kai esi teisiamas.
5Jei mūsų neteisingumas iškelia Dievo teisumą, – ką gi sakysime?! Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas?! Kalbu, kaip žmonėms įprasta. 6Nieku būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį?! 7Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik skaidriau nušvito jo garbei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?! 8Gal jau imkime ir darykime bloga, kad išeitų gera, – kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant?! Šitokie tikrai smerktini.
Visi žmonės nusidėjėliai 9Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę?! Visai ne! Juk jau įrodėme, kad ir žydai, ir pagonys – visi yra nuodėmės pavergti, 10kaip parašyta:
Nėra teisaus, nėra nė vieno.
11 Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.
12 Visi pasiklydo, visi nuėjo vėjais;
nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!
13 Jų gerklė – atviras kapas;
savo liežuviais klastas jie raizgė,
gyvačių nuodai jų lūpose.
14 Jų burna pilna keiksmų ir kartumo,
15 jų kojos eiklios kraujo išlieti,
16 jų keliais skuba griovimas ir skurdas.
17 Jie nepažino taikos kelio,
18 ir nestovi prieš jų akis Dievo baimė.
19O mes žinome, jog įstatymo reikalavimai paskelbti tiems, kurie yra pavaldūs įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, 20nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.
Dievo teisumas ir tikėjimas
Dievo teisumas 21Bet dabar be įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. 22Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, 23nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, 24o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. 25Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, 26dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.
Tikėjimo vaidmuo 27Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu. 28Mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų. 29Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių, 30nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą nuteisins neapipjaustytus pagonis. 31O gal tikėjimu mes panaikiname įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes įstatymą patvirtiname.
Abraomo pavyzdys
4Abraomas nuteisintas tikėjimu 1O ką pasakysime gavus Abraomą – mūsų protėvį pagal kūną? 2Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. 3Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. 4Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet prievole. 5O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu. 6Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
7 Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti,
kurių nuodėmės uždengtos;
8 palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!
Abraomas ir apipjaustymas 9Ar šis palaiminimas taikomas tik apipjaustytiesiems, ar ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu. 10Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar dar prieš apipjaustymą? – Ne po apipjaustymo, bet prieš tai. 11Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas, 12ir tėvu tiems apipjaustytiesiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo būdamas dar neapipjaustytas.
Abraomas ir Įstatymas 13Ne įstatymu buvo paremtas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu. 14Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi įstatymu, tai tikėjimas taptų tuščias, o pažadas liktų bevertis. 15Juk įstatymą lydi rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra nė nusižengimo. 16Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas, 17kaip parašyta: Aš padariau tave daugelio tautų tėvu; – tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.
Abraomas – pavyzdys krikščionims 18Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija. 19Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias. 20Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę 21ir būdamas tikras, jog ką pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. 22Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.
23Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, 24bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikėsime tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.
IŠGANYMAS TIKĖJIMU
5Nuteisinimas – išganymo laidas 1Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, 2per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. 3Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, 4ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. 5O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
6Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. 7Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. 😯 Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. 9Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūsčios bausmės. 10Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. 11Negana to, – dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino.
Išvaduoti iš nuodėmės, mirties ir įstatymo
Adomas ir Jėzus Kristus 12Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo. – 13Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma. 14Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis. –
15Bet ne taip yra su dovana kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei. 16Ne, ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas virto pasmerkimu dėl vieno kaltės, o malonė iš daugybės nusikaltimų atvedė iki nuteisinimo. 17Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
18Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų. 19Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs. 20Įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar padidėtų. Bet kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, 21kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
6Krikštas 1Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? 2Nieku būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? 3Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? 4Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
5Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. 6Mes žinome, jog mūsų senasis “aš” yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. 7Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.
8Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. 9Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. 10Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. 11Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.
Nebevergauti nuodėmei 12Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams. 13Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės ginklų, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius ir savo narius – kaip teisumo ginklus. 14Jumyse neturi viešpatauti nuodėmė: jūs ne įstatymo, bet malonės galioje.
Nuodėmė ir teisumas 15Tai ką gi? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje?! Nieku būdu! 16Argi nežinote, kad, pasiduodami kam nors vergiškai tarnauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą. 17Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, 18ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. 19Aš kalbu kaip žmonėms įprasta, atsižvelgdamas į jūsų kūnišką silpnumą. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi.
20Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo. 21Bet kokią naudą turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas – mirtis. 22O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. 23Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
7Išvaduoti nuo Įstatymo 1Argi nežinote, broliai, – aš kalbu išmanantiems įstatymą, – jog įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? 2Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru. 3Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, būdama žmona kitam, nebėra svetimautoja.
4Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui. 5Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai. 6O dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išsivadavę nuo jo, kad tarnautume atnaujinta dvasia, o ne pasenusia raide.
Įstatymo vaidmuo 7Ką gi sakysime? Gal kad įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk! 8Bet, pagavusi progą, nuodėmė per įsakymus pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva.
9Aš kadaise gyvenau be įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė, 10o aš numiriau; taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. 11Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.
12Taigi įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. 13Vadinasi, geras dalykas man tapo mirštamas? Nieku būdu! Bet nuodėmė parodė savo nuodėmingumą tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė esanti be saiko nuodėminga.
Vidinė kova 14Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. 15Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. 16O jei darau tai, ko nenoriu, tuomet pripažįstu, jog įstatymas geras. 17Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. 18Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. 19Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. 20O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
21Taigi aš randu tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. 22Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. 23Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.
24Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! 25Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.
Krikščionio gyvenimo kilnumas
8Dvasinis gyvenimas. 1Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. 2Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo. 3O ko įstatymas nepajėgė, nes jis buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne, 4kad įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal dvasią.
5Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal dvasią – dvasios reikalais. 6Kūno siekimai veda į mirtį, o dvasios siekimai – į gyvenimą ir ramybę. 7Kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. 8Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui.
9Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. 10Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. 11Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
12Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. 13Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite.
Dievo įvaikiai 14Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. 15Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: “Aba, Tėve!” 16Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. 17O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.
Būsimoji Dievo vaikų garbė 18Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. 19Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. 20Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, 21kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. 22Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. 23Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. 24Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? 25Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
26O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. 27Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.
Išganymo planas 28Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. 29O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. 30Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.
Himnas Dievo meilei 31Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! 32Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! 33Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! 34Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! 35Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
36Parašyta:
Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną,
laikomi pjautinomis avimis.
37Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. 38Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, 39nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Izraelio tautos būklė
9Izraelitų pranašumai 1Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, 2kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. 3Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. 4Jie yra izraelitai, turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; 5jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!
Pažado vaikai 6Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis.
Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. 7Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, kaip pasakyta: Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys. 8Tai reiškia – ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis. 9O pažadas taip skamba: Apie tą laiką aš ateisiu, ir Sara turės sūnų. 10Ir ne tik ji, bet ir Rebeka, pradėjusi du nuo vienintelio mūsų tėvo Izaoko. 11Dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, – kad įvyktų laisvai pasirinktas Dievo nutarimas, 12ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia, – jai buvo pasakyta: Vyresnis tarnaus jaunesniam, 13kaip ir parašyta: Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau.
Dievo valios slaptingumas 14Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! 15Jis Mozei kalba:
Aš pasigailėsiu to,
kurio norėsiu pasigailėti,
ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.
16Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. 17Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. 18Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.
19Gal man prikiši: “O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?” 20Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: “Kam mane tokį padarei?!” 21Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! 22Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, 23kad apreikštų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei… 24Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.
Senojo Įstatymo pranašystės 25Dievas kalba Ozėjo lūpomis:
Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.
26Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: “Jūs ne manoji tauta”, ten jie bus vadinami “gyvojo Dievo vaikais”.
27O Izaijas šaukia apie Izraelį: Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti. 28Tesėdamas savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats.
Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs,
būtume pasidarę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs.
30Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios visai neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. 31O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatymo, nepasiekė įstatymo. 32Kodėl? Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens, 33kaip parašyta:
Štai padedu Sione suklupimo akmenį,
papiktinimo uolą;
bet kas juo tiki, neliks sugėdintas.
10Žydai nesuprato teisumo 1Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos – jų išgelbėjimui. 2Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, kuriam tačiau trūksta išmanymo. 3Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. 4Juk įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki.
Ką skelbė Mozė? 5Mozė rašo apie teisumą iš įstatymo: Jį vykdydamas žmogus juo gyvens. 6Teisumas iš tikėjimo kalba: “Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? – tai yra Kristaus atsivesti; 7arba: Kas nusileis į bedugnę – būtent Kristaus iš numirusių atsiimti”. 8Bet ką jis sako? – Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje, – tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį. 9Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. 10Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. 11Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. 12Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: 13Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
Žydų kaltumas 14Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! 15O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: Kokios dailios kojos skelbiančių gerą naujieną! 16Bet ne visi pakluso Gerajai Naujienai. Aure Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? 17Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. 18Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?! Kaipgi ne!
Po visą žemę pasklido jų garsas,
iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai.
19Klausiu toliau: argi Izraelis nesuprato?! Bet Mozė pirmas sako:
Aš pažadinsiu jūsų pavydą netautai,
apmaudą jums sukelsiu prieš neišmanančią tautą.
20Izaijas drįsta sakyti:
Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo,
pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.
21O Izraeliui sako: Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.
11Izraelis ne visiškai atstumtas 1Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties. 2Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš seno yra pasirinkęs. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Dievui Izraeliu: 3Viešpatie, jie išžudė tavo pranašus, išgriovė tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės. 4O kaip skamba Dievo atsakymas? Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį. 5Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis. 6Bet jei malonės, tai ne dėl darbų, antraip malonė nebebūtų malonė.
7Tai kaipgi? Izraelis nepasiekė to, ko buvo siekęs. Pasiekė tiktai išrinktoji dalis. Kiti užkietėjo, 8kaip parašyta:
Dievas siuntė jiems svaigulio dvasią,
kad akys neregėtų ir ausys negirdėtų iki šios dienos.
9Ir Dovydas sako:
Jų vaišių stalas tepavirsta spąstais, žabangais,
suklupimo pinklėmis ir atpildu.
10 Tegul apspangsta jų akys, kad neregėtų,
ir jų nugarą laikyk nuolat sulenktą.
Būsimasis atsivertimas 11Tad aš klausiu: ar izraelitai taip suklupo, kad ir pargriūtų? Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas. 12Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų mažas skaičius – pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų visuma?!
13Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę: 14galgi pavyks man sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti. 15Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?
Izraelitai lieka išrinktoji tauta 16Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos. 17Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu – laukinis alyvmedis – esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, 18tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. 19Gal pasakysi: “Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?” 20Gerai! Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! 21Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs? 22Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems – griežtumas, o tau – Dievo maloningumas, jei laikysiesi jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas! 23Bet ir anie, jei nepasiliks netikintys, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl priskiepyti. 24Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje.
Izraelio atsivertimas 25Kad jūs, broliai, per gerai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, 26o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta:
Iš Siono kalno ateis gelbėtojas
ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo.
27 Ir tokia bus jiems mano sandora,
kai nuimsiu jų nuodėmes.
28Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. 29Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami. 30Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, 31taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo. 32Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų.
Himnas išminčiai ir gailestingumui 33O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!
34 Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?
Ir kas buvo jo patarėjas?
35 Arba kas jam yra davęs pirmas,
kad jam būtų atmokėta?
36Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.
PARAGINIMAI
12Pasiaukojimo dvasia 1Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. 2Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula.
Nusižeminimas ir meilė 3Dėlei man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį. 4Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, 5taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. 6Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; 7kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, 8kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu.
9Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. 10Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. 11Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. 12Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. 13Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą.
Meilė visiems, net ir priešams 14Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. 15Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. 16Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais. 17Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. 18Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. 19Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. 20Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. 21Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.
13Klusnumas valdžiai 1Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. 2Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. 3Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. 5Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. 6Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. 7Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą.
Įstatymo prasmė – meilė 8Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. 9Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. 10Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė.
Šviesos vaikai 11Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. 12Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! 13Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. 14Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.
14Stiprieji ir silpnieji 1Silpno tikėjimo žmogų priimkite, tik venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių. 2Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o silpnasis valgo tiktai daržoves. 3Kuris valgo tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas. 4Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti.
5Ir vėl: vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą. 6Kas daro skirtumą tarp dienų, daro tai Viešpačiui; kas valgo – valgo Viešpačiui, nes dėkoja Dievui; o kas nevalgo – nevalgo Viešpačiui ir taip pat dėkoja Dievui. 7Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. 8Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. 9Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats.
10Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. 11Parašyta:
Kaip aš gyvas, sako Viešpats,
prieš mane suklups kiekvienas kelis,
ir visų lūpos šlovins Dievą.
12Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.
13Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti. 14Aš žinau ir esu tikras Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro. Bet jei kas mano esant netyrų dalykų, tam jie netyri. 15Jei tavo brolis liūdi, kai tu viską valgai, tu jau nebesielgi, kaip reikalauja meilė. Savo valgymu nepastūmėk į pražūtį to, už kurį mirė Kristus! 16Ką jūs gerai darote, tegul nebūna akstinas piktžodžiauti.
17Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. 18Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. 19Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. 20Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo piktindamas kitus. 21Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ar vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę.
22Savo įsitikinimą pasilaikyk savo viduje ir Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų.
23O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal įsitikinimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė.
15Kantrumas ir Šventojo Rašto paguoda 1Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. 2Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. 3Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. 4O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. 5Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, 6kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.
Žydų ir pagonių vienybė 7Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei. 8Aš sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnas dėl Dievo teisybės, kad patvirtintų protėviams suteiktus pažadus 9ir kad pagonių tautos šlovintų Dievą už jo gailestingumą, kaip parašyta:
Pagonims išpažinsiu tave,
tavo vardui giedosiu.
10Ir vėl sakoma:
Džiaukitės, pagonys, kartu su jo tauta.
11Ir dar:
Girkite, visi pagonys, Viešpatį,
teaukština jį visos tautos.
12Ir Izaijas kalba:
Ateis Jesės atžala,
tasai, kuris pakils valdyti pagonių,
ir juo vilsis pagonys.
13Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties.
LAIŠKO PABAIGA
Pauliaus motyvai 14Aš pats, mano broliai, esu tikras, kad esate kupini gerumo, pilni tikro pažinimo ir mokate vieni kitus perspėti. 15Aš jums parašiau kiek per drąsiai, norėdamas jums tai priminti ir remdamasis man Dievo suteiktąja malone 16būti pagonims Kristaus Jėzaus tarnu ir kaip kunigui skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta.
17Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais. 18Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų, žodžiu ir darbu, 19ženklų bei stebuklų galia ir Dievo Dvasios galybe. Tik taip aš galėjau paskleisti Kristaus Evangeliją nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilyrijos. 20Be to, maniau esant garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų, 21bet kaip parašyta:
Pamatys tie, kuriems nebuvo apie jį skelbta,
supras tie, kurie nebuvo girdėję.
Misijų užmojai 22Todėl aš ir buvau daugel kartų sutrukdytas ir neatvykau pas jus. 23O dabar, šiuose kraštuose nebeturėdamas kitų užmojų ir jau daugel metų trokšdamas atvykti pas jus, 24aš apsilankysiu keliaudamas į Ispaniją. Turiu vilties keliaudamas pro šalį išvysti jus ir gauti paramos kelionei, prieš tai bent kiek tarp jūsų pailsėjęs. 25Bet dabar vykstu į Jeruzalę šventiesiems patarnauti. 26Mat Makedonija ir Achaja nusprendė padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams sušelpti. 27Jos taip nusprendė, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai privalo jiems patarnauti bent medžiagine parama. 28Taigi, baigęs šį reikalą ir mezliavą jiems tvarkingai atidavęs, aš keliausiu pro jus į Ispaniją. 29Ir žinau, kad, atvykdamas pas jus, atsinešiu Kristaus palaimos pilnatvę.
30Todėl aš maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Dvasios dovanotosios meilės dėlei kartu su manimi ir už mane kovoti maldomis į Dievą, 31kad būčiau išgelbėtas nuo netikinčiųjų Judėjoje, kad mano paslauga Jeruzalei būtų priimtina šventiesiems 32ir kad, Dievo valia su džiaugsmu atvykęs pas jus, atsigaivinčiau jūsų draugėje. 33O ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen.
16Prašymai ir linkėjimai 1Aš pavedu jums mūsų sesę Febę, – ji yra Kenchrėjos bažnyčios diakonė; 2priimkite ją Viešpatyje, kaip dera šventiesiems, ir pagelbėkite jai, kai prireiks jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam. 3Sveikinkite Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, 4kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bendrijos. 5Pasveikinkite ir bendruomenę, susirenkančią jų namuose.
Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą, pirmąjį Azijoje įtikėjusį Kristų. 6Sveikinkite Mariją, daug triūsusią jūsų labui. 7Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie didžiai gerbiami apaštalų draugėje ir pirmiau už mane prisidėjo prie Kristaus. 8Sveikinkite mano mylimąjį Kristuje Amplijatą. 9Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį. 10Sveikinkite Apelį, išmėgintąjį Kristuje. Sveikinkite tikinčiuosius iš Aristobulo namų. 11Sveikinkite mano tautietį Herodioną. Sveikinkite tuos iš Narciso šeimynos, kurie yra Viešpatyje. 12Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, besidarbuojančias Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę, daugel triūsusią dėl Viešpaties. 13Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano motiną. 14Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius. 15Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, ir Olimpą, ir visus jų draugus šventuosius. 16Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visos Kristaus bendrijos.
Pirmasis prierašas. Įspėjimas 17Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! 18Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastas širdis.
19Jūsų klusnumas žinomas visur. Tad džiaugiuosi jumis ir linkiu, kad išmanytumėte, kas gera, ir nesiveltumėte į blogį. 20O ramybės Dievas netrukus sutryps šėtoną po jūsų kojomis.
Mūsų Viešpaties Jėzaus malonė tebūnie su jumis!
Antrasis prierašas. Paskutiniai sveikinimai 21Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus ir mano tautiečiai Lucijus, Jasonas ir Sosipatras.
22Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje. 23Jus sveikina Gajus, mano ir visos bendruomenės šeimininkas. Jus sveikina Erastas, miesto iždininkas, ir brolis Kvartas. (24)
Doksologija 25Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas,
sekant apreiškimu paslapties,
nutylėtos per amžinuosius laikus,
26 o dabar atskleistos
ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu
paskelbtos visoms tautoms,
kad jos paklustų tikėjimui,
27 vienam išmintingajam Dievui
per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen.