Musulmonių moterų padėtis pasaulyje yra viena labiausiai aptariamų, tačiau ir labiausiai mitais apipintų temų. Vakarų akyse dažnai dominuoja stereotipas apie engiamą, bežadę moterį, paslėptą po juodais apdangalais. Tačiau islamo teologai ir istorikai piešia visiškai kitokį paveikslą – religijos, kuri savo atsiradimo metu moterims suteikė revoliucines teises. Kur slypi tiesa? Norint suprasti moters vietą islame, būtina pažvelgti į visą paveikslą: nuo senovės tradicijų ir Korano eilučių iki šiandienos politinių realijų.
Moteris „Tamsos amžiuje“
Norint suprasti, kokį pokytį atnešė islamas, reikia grįžti į laikotarpį, vadinamą Jahiliyyah (nežinojimo arba tamsos era). Arabijos pusiasalyje iki islamo atsiradimo (VII a.) moters padėtis buvo tragiška. Moteris buvo laikoma ne pilnaverčiu žmogumi, o vyro nuosavybe – ji buvo paveldima kartu su mirusio vyro turtu.
Vienas baisiausių to meto papročių buvo naujagimių mergaičių laidojimas gyvoms (infanticidas), nes gimus dukrai tėvas jausdavo gėdą dėl būsimos ekonominės naštos ar genties garbės. Moterys neturėjo teisės į nuosavybę, negalėjo rinktis sutuoktinio ir neturėjo jokio balso genties susirinkimuose. Būtent į tokią aplinką atėjo islamas su radikaliai nauja žinia.
Islamo požiūris: Lygybė dvasioje ir partnerystė gyvenime
Islamo atsiradimas iš esmės pakeitė moters statusą. Religija įtvirtino, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui tiek prieš Dievą, tiek žmonijos pratęsimo procese. Jis – tėvas, ji – motina, ir abu yra gyvybiškai reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo tapo ne mažiau svarbus nei vyro.
Šventajame Korane Dievas apie šią lygią partnerystę sako: „O, žmonija! Iš tiesų, mes sukūrėme tave iš vienintelių (poros) vyro ir moters, ir sukūrėme tautas ir gentis, kad jūs susipažintumėte vienas su kitu.“
Ši partnerystė reiškia, kad moteris dalijasi vienoda atsakomybe su vyru ir joje yra tiek pat žmogiškumo bruožų kaip ir jos partneryje. Ji pripažinta nepriklausoma asmenybe, verta dvasinių siekių. Jos žmogiškoji prigimtis nėra žemesnė. Dievas Korane pabrėžia: „Aš niekada neatimsiu darbo nei iš vieno iš jūsų, ar jūs būtumėt vyras, ar moteris, jūs – vienas kito dalis…“
Teisė į išsilavinimą ir žodžio laisvę
Vienas ryškiausių islamo bruožų – požiūris į žinias. Kai islamas įpareigojo musulmonus siekti žinių, jis nedarė jokio skirtumo tarp lyčių. Beveik prieš 14 amžių pranašas Mahometas pareiškė, kad žinių siekimas – kiekvieno musulmono pareiga, ar tai būtų vyras, ar moteris. Istorija mena daugybę moterų mokslininkių, teisininkių ir poečių, kurios formavo islamo civilizaciją.
Moteris įgijo ir žodžio laisvę. Jos nuomonė negalėjo būti ignoruojama vien dėl lyties. Istoriniai šaltiniai liudija, kad moterys ne tik laisvai reiškė savo nuomonę, bet ir ginčijosi bei diskutavo su pačiu Pranašu bei kitais islamo vadovais.
Yra žinomas atvejis, kai valdant antrajam kalifui Umarui Ibn al-Chattabui (vienam galingiausių to meto valdovų), moteris viešai paprieštaravo jo siūlomam įstatymui dėl kraitį ribojančių priemonių. Kalifas, išklausęs jos argumentus, viešai pripažino: „Moteris teisi, o Umaras klydo“. Tai rodo, kad moterys dalyvavo politiniame diskurse ir buvo opozicijoje, o valdžia priimdavo racionalius jų argumentus.
Ekonominė nepriklausomybė ir socialinės garantijos
Islamas sugriovė mitą, kad moteris yra bevertis padaras. Moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypač sunkių išbandymų metais. Jos lydėdavo armijas, slaugydavo sužeistuosius, ruošdavo maistą. Tačiau jų teisės neapsiribojo pagalba buityje.
Islamas suteikė moterims teisę sudaryti kontraktus, užsiimti verslu, savarankiškai uždirbti ir, kas svarbiausia – turėti savo asmeninį turtą. Tai buvo revoliucinga, nes Europoje moterys panašias teises įgijo tik XIX–XX a.
- Finansinė laisvė: Moteris neprivalo dalintis savo turtu su vyru ar prisidėti prie šeimos išlaidų – tai vyro pareiga. Viskas, ką ji uždirba ar paveldi, lieka jai.
- Kraitis: Kaip žmona, ji turi teisę reikalauti iš būsimo vyro „mahr“ (dovanos/kraitio), kuris tampa jos neliečiama nuosavybe.
- Apsauga: Kaip duktė ar sesuo, ji turi teisę į tėvo ar brolio finansinę globą.
Kodėl skiriasi taisyklės?
Dažnai kyla klausimų dėl tam tikrų nelygybių tekstuose, pavyzdžiui, paveldėjimo ar liudijimo teisme klausimais.
Islamas numatė moteriai teisę paveldėti dalį turto, kai iki tol ji pati buvo paveldimas daiktas. Tiesa, dažnu atveju moteris paveldi pusę to, ką paveldi vyras. Kodėl? Islamo teisė (Šariatas) tai aiškina finansinių įsipareigojimų skirtumu: vyras privalo išlaikyti šeimą, žmoną, vaikus ir tėvus, todėl jam reikia daugiau lėšų. Tuo tarpu moters paveldėtas turtas yra tik jos asmeninis, ji neprivalo jo niekam leisti.
Panašiai aiškinamas ir liudijimas civiliniuose kontraktuose, kur kartais reikalaujama dviejų moterų liudijimo vietoje vieno vyro. Tai aiškinama ne moters protiniu menkumu, o socialine to meto realybe ir patirtimi. Moterys rečiau dalyvaudavo verslo sandoriuose, todėl, Įstatymo požiūriu, antroji moteris reikalinga kaip pagalba: jei viena pamirštų ar suklystų dėl patirties stokos, kita jai primintų. Tai buvo traktuojama kaip atsargumo priemonė teisingam sandoriui užtikrinti.
Moters privilegijos ir „Čadros” prasmė
Islamas moteriai suteikia tam tikrų privilegijų, kurių neturi vyras. Ji atleidžiama nuo kai kurių religinių įsipareigojimų: neprivalo melstis ar pasninkauti menstruacijų bei gimdymo laikotarpiu, jai nebūtina lankyti penktadienio pamaldų mečetėje.
Ypatingas statusas suteikiamas motinai. Pranašas yra pasakęs: „Rojus yra po motinų kojomis“. Tai rodo aukščiausią pagarbą ir pripažinimą Dievo akyse.
Kalbant apie aprangą, musulmonė moteris dažnai asocijuojasi su tradicija, žinoma kaip hidžabas ar čadra. Nors Vakaruose tai dažnai matoma kaip priespaudos simbolis, islame tai aiškinama kaip garbės, orumo ir neliečiamumo ženklas. Ji turi puošti save padorumu ir susilaikyti nuo veiksmų, kurie kitiems vyrams (išskyrus jos vyrą) sukeltų aistrą. Tai suvokiama ne kaip moters slėpimas, o kaip jos saugojimas nuo nepageidaujamo dėmesio ir sudaiktinimo.
Tarp religijos ir tradicijos
Nors teologiškai islamas suteikė moterims plačias teises, realybė XXI a. dažnai skiriasi nuo Korano eilučių. Bėgant amžiams, patriarchalinės genčių tradicijos, vietiniai papročiai ir politinės manipuliacijos dažnai užgožė religinius nurodymus.
Daugelyje šalių moterų teisės yra ribojamos ne dėl islamo, o dėl kultūrinio konservatyvizmo, kuris klaidingai prisidengia religija. Islamas neskelbia teisių tik statistikai, jis reikalauja jų laikytis, tačiau praktikoje matome didžiulį atotrūkį.
Šalių pavyzdžiai: Kaip skiriasi moterų teisės?
Musulmoniškas pasaulis nėra monolitas. Moters padėtis drastiškai skiriasi priklausomai nuo to, ar ji gyvena sekuliarioje, ar teokratinėje valstybėje. Štai penki pavyzdžiai, iliustruojantys šią įvairovę:
- Tunisas (Progresyvumo lyderis):
Tunisas yra viena pažangiausių arabų valstybių moterų teisių atžvilgiu. Dar 1956 m. priimtas Asmens statuso kodeksas uždraudė poligamiją (vienintelė tokia arabų šalis), suteikė moterims teisę į skyrybas ir nustatė minimalų santuokos amžių. Šiandien Tuniso moterys aktyviai dalyvauja politikoje, o konstitucija garantuoja lyčių lygybę. - Turkija (Sekuliarizmo ir tradicijų kova):
Dėl Mustafos Kemalio Atatiurko reformų XX a. pradžioje, Turkijos moterys gavo balsavimo teisę anksčiau nei daugelis europiečių. Įstatymai čia griežtai atskirti nuo religijos. Tačiau pastaraisiais metais stebimas konservatyvių vertybių atgimimas. Nors teisiškai moterys yra visiškai lygios vyrams, regionuose vis dar gajus smurtas šeimoje ir „garbės nusikaltimai“, o politinėje arenoje vyksta diskusijos dėl Stambulo konvencijos. - Saudo Arabija (Sparčios reformos):
Ilgą laiką ši šalis buvo moterų teisių suvaržymo simbolis. Tačiau pastarąjį dešimtmetį, įgyvendinant programą „Vizija 2030“, situacija keičiasi. Moterims pagaliau leista vairuoti automobilius, savarankiškai keliauti be vyro globėjo leidimo, lankytis stadionuose. Visgi, „vyro globėjo“ (Wali) sistema, nors ir sušvelninta, tam tikrose gyvenimo sferose (pvz., santuokoje) vis dar išlieka, ribodama visišką moters autonomiją. - Iranas (Priverstinis hidžabas ir protestai):
Po 1979 m. Islamo revoliucijos, moterų teisės buvo smarkiai apribotos teokratinės valdžios. Hidžabo dėvėjimas tapo privalomas įstatymu. Nors Irano moterys yra vienos labiausiai išsilavinusių regione (dominuoja universitetuose), jos nuolat kovoja su sistema. 2022 m. kilęs „Moteris, Gyvybė, Laisvė“ judėjimas po Mahsos Amini mirties parodė, kad Irano moterys nebetyli ir reikalauja teisės pačioms spręsti dėl savo kūno ir aprangos, nepaisant griežtų režimo bausmių. - Afganistanas (Ekstremalus regresas):
Tai skaudžiausias pavyzdys šiandienos pasaulyje. Į valdžią sugrįžus Talibanui, moterų teisės buvo nublokštos atgal į viduramžius. Uždraustas mergaičių mokslas vyresnėse klasėse ir universitetuose, apribota teisė dirbti, moterys negali laisvai judėti be vyro palydos, o viešumoje privaloma dėvėti visą kūną dengiančius drabužius. Tai atvejis, kai politinė grupuotė naudoja ekstremalią religijos interpretaciją visiškam moterų išstūmimui iš viešojo gyvenimo, kas prieštarauja minėtam islamo imperatyvui siekti žinių.
Galima teigti, kad islamas, kaip religinė doktrina, moteriai suteikė orumą, teises į nuosavybę ir išsilavinimą – tai buvo didžiulis civilizacinis šuolis to meto kontekste. Tačiau „popierinės“ teisės ir realybė dažnai prasilenkia. Šiandienos musulmonės moters padėtis priklauso ne tik nuo Korano, bet ir nuo to, kur ji gimė, kokios politinės jėgos valdo šalį ir kiek stiprios yra vietinės patriarchalinės tradicijos. Tikrasis iššūkis šiandien – ne sukurti naujas teises, o grąžinti tas, kurias islamas suteikė prieš 1400 metų, bet kurias žmonės, deja, dažnai pamiršta.