Visoje Europoje, ypač Airijoje, Anglijoje, Škotijoje ir Šiaurės Ispanijoje, ant viduramžių bažnyčių, pilių ir kitų statinių galima rasti neįprastų akmeninių skulptūrų, vadinamų „Sheela-na-Gig“. Šios figūros vaizduoja plikas moteris, dažnai groteskiškos išvaizdos, rankomis praskleidžiančias savo lytinius organus. Neretai jos išraižytos su perdėtai didelėmis genitalijomis, kaulėtu kūnu ir išraiškingais, kartais bauginančiais veidais. Montuojamos virš durų ar ant fasadų, šios skulptūros kelia diskusijas: ar jos saugojo nuo piktųjų dvasių, ar įspėjo apie nuodėmės pavojų? Nepaisant jų reikšmės, „Sheela-na-Gig“ yra archajiškas, provokuojantis ir giliai simboliškas viduramžių meno palikimas, kuris stebina ir šiuolaikinius žiūrovus.
„Sheela-na-Gig“ skulptūros, nepaisant jų atviro ir provokuojančio pobūdžio, nėra laikomos pornografija, o vertinamos kaip reikšmingas viduramžių kultūros ir meno palikimas, turintis gilią simbolinę prasmę – nuo apsaugos iki vaisingumo ar moralinių įspėjimų. Šiuolaikinėje kultūroje, ypač Airijoje, jos vis dažniau švenčiamos kaip moteriškos galios ir istorinio paveldo simboliai, o ne smerkiamos kaip nepadorios; pavyzdžiui, Airijos paveldo tarybos iniciatyvos ir feministiniai projektai, tokie kaip „Sheela“, skatina jų išsaugojimą ir tyrinėjimą. Nors praeityje, ypač Viktorijos epochoje, kai kurios skulptūros buvo slepiamos ar naikinamos dėl „nepriimtinumo“, dabar sunaikinimo grėsmės nėra – jos saugomos muziejuose, restauruojamos ir net įtrauktos į turistinius maršrutus, rodydamos visuomenės posūkį link atviresnio istorinio paveldo supratimo.
„Sheela-na-Gig“ – tai akmeninės skulptūros, datuojamos maždaug XI–XVI a., dažniausiai randamos romaninio stiliaus bažnyčiose, pilyse ar kituose statiniuose. Jos vaizduoja moteris, sėdinčias ar stovinčias, kartais su kaukolę primenančiais veidais, kaulėtais kūnais ir perdėtai išryškintomis genitalijomis, kurias jos rankomis praskleidžia arba pabrėžia. Šios figūros dažnai būna nedidelės, tačiau jų pozicija – virš durų, langų ar ant fasadų – daro jas pastebimomis.
Airija turi didžiausią išlikusių „Sheela-na-Gig“ skulptūrų skaičių – anot Joanne McMahon ir Jacko Robertso, jų yra apie 101, palyginti su 45 Didžiojoje Britanijoje. Vienas geriausių pavyzdžių yra Rattoo apvaliajame bokšte Kerio grafystėje, Airijoje, kurio kopija eksponuojama Tralio muziejuje. Kitas žymus pavyzdys – Kilpeko Šv. Marijos ir Šv. Dovydo bažnyčioje Herefordšyre, Anglijoje, kur „Sheela-na-Gig“ tapo kone šių skulptūrų „vizitine kortele“. Šios figūros taip pat randamos Škotijoje, Šiaurės Ispanijoje, Prancūzijoje ir net Norvegijoje, dažnai normanų įtakos zonose.
Pavadinimas „Sheela-na-Gig“ kelia ginčų. Kai kurie mano, kad „Sheela“ yra normaniško vardo Cecile airiška forma, o „gig“ – šiaurės Anglijos slengas, reiškiantis moters genitalijas. Tačiau mokslininkai, tokie kaip H. C. Lawlor, teigia, kad terminas neturi aiškios etimologinės reikšmės ir galėjo būti priskirtas tik XIX a., kai skulptūros pradėtos vadinti „nepriimtinomis“ dėl jų atvirumo. Pirmą kartą pavadinimas užfiksuotas 1840 m. Airijoje, Rochestowno bažnyčios kontekste.
„Sheela-na-Gig“ reikšmė lieka mįsle, nes jokia teorija pilnai nepaaiškina visų skulptūrų. Viduramžių kontekste jos galėjo turėti kelias funkcijas, atspindinčias to meto religines, kultūrines ir socialines idėjas. Štai pagrindinės interpretacijos:
- Apsauga nuo piktųjų dvasių (apotropinė magija): Dažnai teigiama, kad „Sheela-na-Gig“ buvo talismanai, skirti atbaidyti piktąsias dvasias. Jų pozicija virš durų ar langų – simbolinių „įėjimų“ – sustiprina šią idėją. Folkloro šaltiniai mini, kad moters genitalijų demonstravimas gali atbaidyti demonus; pavyzdžiui, 1674 m. iliustracijoje iš La Fontaine’o „Nouveaux Contes“ vaizduojamas demonas, bėgantis nuo moters, pakėlusios sijoną. Airijoje kai kurios skulptūros vadinamos „Evil Eye Stones“, pabrėžiant jų apsauginę funkciją. Ši teorija siejasi su kitais groteskais, tokiais kaip gargojlos, kurie taip pat buvo naudojami bažnyčiose demonams atbaidyti.
- Įspėjimas apie nuodėmę ir geismą: Kai kurie mokslininkai, tokie kaip Anthony Weiras ir Jamesas Jermanas, teigia, kad „Sheela-na-Gig“ vaizdavo moterišką geismą kaip nuodėmingą ir griaunančią jėgą. Romaniniame mene nuodėmė dažnai buvo vaizduojama kaip nuoga moteris, kurią puola gyvatės ar rupūžės, simbolizuojančios geismą. „Sheela-na-Gig“ galėjo būti moralinis priminimas tikintiesiems, ypač piligrimams, vengti kūniškų pagundų. Ši teorija ypač tinka bažnyčių kontekstui, kur skulptūros dažnai buvo matomos vienuolių ar parapijiečių.
- Vaisingumo simbolis arba deivė: Kita hipotezė, remiama Joanne McMahon ir Barbaros Freitag, teigia, kad „Sheela-na-Gig“ yra prieš krikščioniškos vaisingumo deivės, galbūt keltų Cailleach, reliktas. Freitag savo knygoje „Sheela-na-Gigs: Unravelling an Enigma“ pabrėžia, kad skulptūros dažnai vaizduojamos gimdymo pozoje, o jų kaulėtas viršutinis kūnas galėjo būti skirtas nuraminti mirusias motinas ar močiutes, kurios, pagal liaudies tikėjimus, galėjo pavydėti naujagimiams. Kai kurios skulptūros, ypač Airijoje, randamos moteriškų vienuolynų kontekste, kas sustiprina idėją apie jų ryšį su moteriškumu ir gimdymu.
- Kultūrinis perėjimas: „Sheela-na-Gig“ galėjo atspindėti krikščionybės ir pagonybės sintezę. Eamonnas Kelly, Airijos nacionalinio muziejaus antikvarinių daiktų saugotojas, pastebi, kad dauguma Airijos skulptūrų randamos normanų užkariautose teritorijose, o „grynai airiškose“ vietose jų beveik nėra. Tai rodo, kad skulptūros galėjo būti normanų įvestos, galbūt perimtos iš Prancūzijos ar Ispanijos, kur panašios figūros buvo paplitusios XI a.. Kai kurios skulptūros yra pagamintos iš kitokios medžiagos nei aplinkinės konstrukcijos ar net pasuktos šonu, kas leidžia spėti, kad jos buvo pernaudotos iš senesnių, galbūt pagoniškų, statinių.
„Sheela-na-Gig“ atsirado romaninio meno laikotarpiu, kai bažnyčios buvo puošiamos groteskais, simbolizuojančiais tiek dvasinius, tiek pasaulietinius motyvus. Viduramžių visuomenė, ypač Airijoje, buvo stipriai veikiama krikščionybės, tačiau pagoniškos tradicijos išliko. Skulptūros galėjo būti tiltas tarp šių dviejų pasaulių, atspindintis dualistinę keltų ir krikščionių pasaulėžiūrą. Airijoje, kur moterų vienuolynai, vadovaujami tokių figūrų kaip šv. Brigita, veikė lygiagrečiai su vyriškais, „Sheela-na-Gig“ galėjo simbolizuoti moterišką dvasinę galią.
Tokie vaizdiniai pasitaiko daug rečiau nei „Sheela-na-Gig“, bet jie egzistuoja – dažniausiai Vakarų Europoje (ypač Britų salose ir Šiaurės Prancūzijoje). Šios figūros:
- Vaizduoja vyrus su itin išryškintais lytiniais organais, kartais net laikant juos rankose ar rodant kaip ginklą;
- Gali būti satyrinio pobūdžio, susiję su lytiniu paleistuvavimu, piktnaudžiavimu valdžia ar nuodėmingu gyvenimu;
- Dažniausiai randami šoninėje fasadų ar portikų puošyboje, ne pagrindiniuose įėjimuose.
Jie dažnai simbolizuoja vyrų kūniškumo trapumą, gyvuliškumą ar gėdą.
Tačiau skulptūros ne visada buvo priimamos palankiai. XVII–XIX a., ypač Viktorijos epochoje, daug „Sheela-na-Gig“ buvo pašalintos, paslėptos ar sunaikintos dėl jų „nepadorumo“. Pavyzdžiui, Easthorpe kaime, Esexe, skulptūra buvo perkelta į muziejų, o Bunctono koplyčioje Vakarų Sasekse 2004 m. buvo užpulta net figūra be aiškių genitalijų. Kai kurios skulptūros rastos upėse su deginimo žymėmis, rodančiomis bandymus jas sunaikinti. 1990 m. Kiltinano bažnyčios Airijoje „Sheela-na-Gig“ buvo pavogta, ir, nepaisant tarptautinės paieškos, taip ir nerasta.
Viena įdomių detalių – „Sheela-na-Gig“ išvaizdos įvairovė. Kai kurios, kaip Oaksey bažnyčios Vilčyre, vaizduojamos su šypsenomis ir perdėtai ilgomis genitalijomis, tarsi švenčiančios moteriškumą. Kitos, kaip St Munna bažnyčios Airijoje, turi keturias akis ar barzdą, kas galėjo simbolizuoti dvigubą matymą – į išorę ir į vidų. Šių skulptūrų veidai svyruoja nuo linksmų iki bauginančių, o tai dar labiau komplikuoja jų interpretaciją.
Kita intriguojanti paralelė – „Sheela-na-Gig“ panašumas į Palau salyno dilukai figūras, vaizduojančias moteris su išryškintomis genitalijomis virš durų, skirtas apsaugoti kaimus nuo piktųjų dvasių. Tai rodo, kad apotropinė moters genitalijų simbolika gali būti universali, peržengianti kultūrines ribas. Be to, Airijos folkloristas Shane’as Lehane’as siūlo, kad „Sheela“ galėjo būti susijusi su Šv. Patriko žmona Sheelah, sustiprindama skulptūrų ryšį su liaudies tradicijomis.
Šiuolaikinis feministinis žvilgsnis, kurį remia mokslininkės kaip Barbara Freitag ir Georgia Rhoades, mato „Sheela-na-Gig“ kaip moteriškos galios ir seksualumo celebraciją, o ne nuodėmės įspėjimą. Rhoades pabrėžia, kad kai kurios skulptūros, ypač Oaksey, atrodo „džiaugsmingos“, galbūt net vaizduojančios masturbaciją, kas prieštarauja tradicinei nuodėmės interpretacijai. Projektas „Sheela“, inicijuotas Airijos feminisčių, siekia atgaivinti šias skulptūras kaip šiuolaikinius moterų stiprybės simbolius, atsietus nuo katalikybės priespaudos.
„Sheela-na-Gig“ išlieka gyvu kultūriniu fenomenu. Airijos paveldo taryba sukūrė interaktyvų žemėlapį, kuriame pažymėta per 100 skulptūrų, pritraukdama tarptautinį dėmesį, ypač iš Japonijos. Johnas Hardingas, „Sheela Na Gig Project“ iniciatorius, per 20 metų aplankė šimtus skulptūrų ir net parašė straipsnį „Encyclopaedia Britannica“. Šios figūros įkvėpė ir menininkus – pavyzdžiui, PJ Harvey 1992 m. hitas „Sheela-Na-Gig“ atspindi jų paslaptingą žavesį.