I amžiaus Palestina – tai pasaulis, kurio visuomeninė ir teisinė struktūra buvo giliai patriarchalinė. Moterys gyveno griežtai apibrėžtame vaidmenų lauke, kur svarbiausias jų tikslas buvo šeima, vaikai ir klusnumas vyro autoritetui. Viešoji erdvė, švietimas, religija, politika – visa tai buvo laikoma vyrų domenu. Būtent šiame kontekste pasirodo Jėzus iš Nazareto, ir tai, kaip jis elgėsi su moterimis, vertinant istoriškai, buvo stulbinamai netikėta.
Moterims tuo metu nebuvo leidžiama liudyti teisme – jų žodis buvo laikomas nepatikimu dėl emocingumo ar tariamo nepajėgumo mąstyti racionaliai. Jos taip pat negalėjo studijuoti Tóros – šventųjų raštų, kurių žinojimas buvo laikomas vyriškos išminties ženklu. Kai kurie rabinai tiesiai teigė: „Kas moko savo dukterį Tóros, moko ją kvailystės.“ Viešas kalbėjimasis su nepažįstamomis moterimis buvo smerkiamas. Vyras, kalbantis su moterimi viešai, galėjo būti palaikytas ne tik nemandagiu, bet ir amoraliu.
Moterų buvimas sinagogose ar šventykloje buvo griežtai ribojamas – joms skirta vieta būdavo atskirta nuo vyrų, ir jos neturėjo teisės aktyviai dalyvauti liturgijoje. Šios taisyklės nebuvo atsitiktinės – jos atspindėjo gilų įsitikinimą, kad moters prigimtis yra silpnesnė, labiau linkusi į nuodėmę, o jos vieta – šeimoje, o ne bendruomenėje.
Tokiame fone Jėzaus elgesys su moterimis išsiskiria kaip neįprastai drąsus ir lygiavertiškas. Jis kalbasi su samariete prie šulinio – ne tik su moterimi, bet ir su svetimtaute, su kuria pagal tuometinius papročius tikintis žydas neturėjo nė žodžio tarti. Jis leidžia Marijai iš Betanijos „sėdėti prie jo kojų“ – tai buvo tipiška mokinio pozicija, skirta vyrams, norintiems tapti rabinais. Taip Jėzus tarsi sako: moteris gali būti mokinė, moteris gali mokytis ir būti arti Dievo žodžio.
Evangelijose matome moteris kaip aktyvias Jėzaus sekėjas – jos jį lydi, jį remia finansiškai, jos stovi prie kryžiaus, kai dauguma vyrų jau pabėgę. Galiausiai – moterys tampa pirmaisiais Kristaus prisikėlimo liudytojais. Ironiška, kad moterų liudijimas tais laikais nebuvo laikomas galiojančiu, tačiau būtent joms Jėzus pirmiausia pasirodo. Šis gestas simbolinis, bet ir labai konkretus – Dievo karalystėje liudijimo vertė nepriklauso nuo lyties.
Tiesa, Jėzus nepasirenka nė vienos moters į dvylikos apaštalų ratą. Tai dažnai kelia klausimų: jei jis taip gerbė moteris, kodėl jos nebuvo apaštalės? Istorinė aplinka čia svarbi – 12 apaštalų simbolizavo 12 Izraelio genčių, o tai turėjo atitikti vyrišką reprezentaciją. Visiškai tikėtina, kad moters įtraukimas į šią struktūrą tuo metu būtų visiškai užtemdęs jo žinią – visuomenė nebūtų priėmusi tokio formato. Tačiau apaštalų nebuvimas nereiškia, kad moterys Jėzaus mokyme buvo antraeilės.
Jėzaus laikysena moterų atžvilgiu, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, nėra revoliucija feminizmo prasme. Jis nesiekia sugriauti socialinės tvarkos, jis nesiekia sukurti „moters emancipacijos programos“. Tačiau jo veiksmai byloja apie gilų lygiavertiškumą: jis mato moterį kaip asmenį, ne kaip funkciją. Jis kalba su ja, leidžia jai liudyti, mokytis, verkti prie jo kojų, liesti jo apsiaustą, būti šventumo istorijos dalimi. Ir tai, I amžiaus kontekste, jau yra didžiulė revoliucija.
Tad vadinti Jėzų seksistu reikštų nesuprasti nei jo laikmečio, nei jo žinios esmės. Priešingai – jis peržengė savo laikmečio ribas tiek, kiek buvo įmanoma tai padaryti be žlugdančio kultūrinio šoko. O kai kur – net ir toliau. Kai šiandien kalbame apie moterų teises Bažnyčioje ar visuomenėje, verta prisiminti, kad viena iškiliausių istorinių figūrų, Jėzus iš Nazareto, moterį laikė vertinga ne dėl jos socialinio statuso, bet dėl jos žmogiškumo ir tikėjimo. Ir tai – tikra dvasinė lygybė.