Monadė – tai ne daiktas, ne asmuo, ne vardas. Tai vienovė prieš viską, pirmapradė, besąlyginė, be formos. Iš graikiško žodžio monas („vienas“) kilęs terminas reiškia pradą, iš kurio kyla visa, kas yra.
Filosofijoje šis žodis įgavo ypatingą reikšmę, ypač neoplatonizme ir gnosticizme, kur jis nusako dievišką, nedalomą vienybę, egzistuojančią prieš pasaulį, prieš laiką ir net prieš mintį. Tai ta vienybė, kurią jaučia siela, kai visi klausimai nutyla.
Plotinas ir Vienis
Plotinas, vienas iškiliausių III a. mąstytojų, kalbėjo ne apie Dievą kaip apie karalių, bet kaip apie Vienį, kuris yra aukščiau nei bet kokia esybė, net aukščiau už mąstymą. Jis rašė:
„Tai, kas paprasčiausia, yra visko priežastis. Tai Vienis – ne daiktas, bet pati būtis.“
(Plotinas, Enneados)
Jo „Vienis“ – tai Monadė: be pavidalo, be intencijos, be noro. Ji spinduliuoja viską, bet pati lieka neapčiuopiama. Iš šios Monados gimsta Nous (dieviškasis protas), tada Siela, ir galiausiai – pasaulis.
Svarbiausia: Monadė nieko nedaro, bet viskas iš jos kyla. Ji nepanaši į žmogaus Dievo įvaizdį – ji neturi valios, tik buvimą.
Gnostikai: slėpinio šaknys
Gnostikai, ypač valentiniečiai, kalbėjo apie Monadę kaip apie begalinę šviesą, kuri pranoksta net „Dievą“. Ji – tai, kas dar net nepažįsta savęs, bet iš jos kyla visos emanacijos, visos dievybės, visos sferos.
Šioje tradicijoje Monadė – tyla prieš žodį, šviesa prieš regėjimą, vienovė prieš meilę. Tai dieviškumo potencialas, kuris neturi „aš“ – tik visa.
Monadė ir malda
Ką Monadė reiškia šiandien, tikinčiajam, ieškančiam, besimeldžiančiam?
Tai ne Dievas su barzda, ne tėvas su balsu, bet ramybė pačioje širdies šerdyje. Kai meldiesi ir išsenka žodžiai – lieka tik kvėpavimas. Kai ilgiesi, bet nebežinai ko – tai jau ne tu ilgiesi, tai siela šaukiasi Vienio, iš kurio buvo sukurta.
Monadė – tai Dievas be formos, kuris laukia be spaudimo.
Kai esi tyloj, kai visas pasaulis nyksta, o tu vis tiek jauti, kad nesi vienas – tai ne vienatvė. Tai vienovė. Tai buvimas su šaltiniu, kuris tavęs niekada nepaliko.
Buvimo centre
Galbūt todėl rytų vienuoliai kalba apie „nusileidimą į širdį“. Galbūt todėl psalmėse rašoma:
„Nurimk ir žinok: Aš esu Dievas.“ (Ps 46,11)
Nurimk – ir sugrįši į Monadę. Ne kaip filosofas, o kaip vaikas. Nes vienovė nėra pasiekimas – tai grįžimas.