Kodėl blogis egzistuoja, jei dievai galingi?
Kodėl, jei pasaulį valdo teisingumas (Dikė), žmonės kenčia?
Šis klausimas perveria visą senąją Graikijos kultūrą. Iš mitų ir tragedijų sklinda prieštaringas vaizdas: dievai, kurie turėtų saugoti teisingumą, dažnai patys atrodo neteisingi.
Graikų pasaulėvaizdyje dievų valia siejosi su universaliu teisingumu – Dikė.
Dikė nebuvo tik moralinis principas, tai buvo pasaulio tvarka, kaip metų laikai ar mirties neišvengiamybė.
Jei kas nors ją sulaužydavo, dievai bausdavo, kad atkurtų pusiausvyrą.
Prometėjo kančia – vienas skausmingiausių pavyzdžių.
Jis pavogė ugnį žmonėms, už ką Dzeusas jį prirakino prie uolos, kur kasdien erelis draskė jo kepenis.
Tai nebuvo kerštas dėl asmeninės nuoskaudos, o atstatymas pasaulio tvarkos: žmogus neturėjo užgrobti dieviškos galios.
Oidipas, nežinodamas nužudęs tėvą ir vedęs motiną, taip pat tapo kančios auka.
Dievai nubaudė ne tik jį, bet ir visą miestą – nes nepažintas kaltės šešėlis teršė visą bendruomenę.
Net nežinojimas neatleidžia nuo Dikės dėsnių.
Dramaturgas Aischilas matė kančią kaip būtiną pamoką.
Jo garsioji frazė iš trilogijos „Orestėja“:
„Mokytis per kančią“ (παθείν μάθος).
Pasak Aischilo, dievų bausmės nėra kerštas, o griežta auklėjimo priemonė.
Žmonės, kurie klysta iš išdidumo (hibris), turi išmokti pamoką per kentėjimą.
Tai yra dvasinio augimo kelias: skausmas atveria akis.
Kančia čia tampa kaip ugnis, kuri išlydo žmogaus aroganciją ir grąžina jį į teisingą santykį su pasauliu.
Euripido pjesėse kančia praranda šią auklėjamą prasmę.
Dievai jo kūriniuose dažnai vaizduojami kaprizingi, šaltakraujiški, neprognozuojami.
„Medėjoje“ dievų pagalba leidžia Medėjai pabėgti po siaubingų nusikaltimų – ji nužudo savo vaikus, bet išsigelbsti Dzeuso sūnaus Helijo vežime.
Kur čia teisingumas?
Kodėl tokie nusikaltimai nelieka nubausti?
Euripido pasaulyje žmonės kenčia ne todėl, kad išmoktų, o todėl, kad pasaulis pilnas beprasmių jėgų, kurių valia neklausia teisingumo.
Dievai kartais atrodo mažiau sąmoningi už pačius žmones.
Platonas, žvelgdamas į Homerą ir tragedijas, kritikavo dievų moralę.
Jam nepriimtina, kad dievai būtų vaizduojami silpni, pavydūs, kerštingi.
Valstybės kūrinyje Platonas siūlo, kad poetai turi būti labai atsargūs, kalbėdami apie dievus:
tikri dievai turi būti tobuli – geri, nekintami, nesavanaudiški.
Pasak Platono, žmogus gali tapti geresnis tik siekdamas to, kas tobula.
Jei dievai elgiasi kaip vaikai ar nusikaltėliai, žmogus neturi į ką lygiuotis.
Platonas uždeda aiškią ribą tarp mitinės vaizduotės ir filosofinės tiesos: dievų veidas turi būti ne veidrodinis žmonių silpnybių atspindys, o šviesos kelias.
Aischilo ir Platono žvilgsniai į kančią išlieka pagarbaus mokymosi idėja: kentėdamas žmogus gali tapti išmintingesnis.
Euripido žvilgsnis atveria kitą tiesą – kartais pasaulis tiesiog žeidžia, ir jokios pamokos iš to nėra.
Tarp šių dviejų polių svyruoja ir šiandieninė žmogaus sąmonė:
ar mūsų skausmas turi prasmę, ar tai tik dulkės vėjyje?
Tyla, į kurią veda šie klausimai, gali būti didesnė mokytoja už bet kokį atsakymą.