Mirtis skausminga ir beskausmė būna,
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo,
Tai tik likimo, ne žmogaus klaida.
Mirtis, kaip ir gyvenimas, yra paslaptis, apipinta daugybe religinių interpretacijų. Krikščionybėje mirtis nėra galas, o pereinamoji būsena į amžinąjį gyvenimą. Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus atperka žmonijos nuodėmes ir atveria kelią į dangų tiems, kurie tiki. Apaštalas Paulius rašo: „Nes aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei valdžios, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštis, nei gelmė, nei jokia kita būtybė negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje“ (Rom 8, 38-39). Ši citata pabrėžia, kad netgi skausminga mirtis negali nutraukti ryšio su Dievu.
Islamą išpažįstantys žmonės tiki, kad po mirties ateina teismo diena, kai Alachas nusprendžia apie žmogaus likimą – rojų ar pragarą. Korane aprašoma mirties skausmingumas ir baimė, tačiau taip pat pabrėžiama Dievo gailestingumas ir atpirkimas. Žmogaus veiksmai gyvenime lemia jo likimą anapusybėje.
Kai kuriose religijose, pavyzdžiui, budizme, mirtis yra ciklo dalis – reinkarnacijos proceso etapas. Skausmas ir kančia yra laikomi iliuzija, o mirtis – perėjimas į kitą gyvenimo etapą, priklausomai nuo karmos.
Taigi, religinė perspektyva mirties skausmingumą ir beskausmiškumą interpretuoja ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu lygmeniu, akcentuodama tikėjimą, atpirkimą ir amžinąjį gyvenimą. Mirties patirtis yra individuali ir priklauso nuo tikėjimo ir gyvenimo būdo. Svarbiausia yra ne mirties skausmingumas, bet gyvenimas pagal Dievo valią ir tikėjimas amžinuoju gyvenimu.