Liudviko Feuerbacho veikalas Gedanken über Tod und Unsterblichkeit („Mintys apie mirtį ir nemirtingumą“), išleistas 1830 m., yra reikšmingas XIX a. filosofijos darbas, kuriame autorius nagrinėja mirties, nemirtingumo ir religijos temas iš materialistinės ir antropologinės perspektyvos. Šis darbas, parašytas ankstyvuoju Feuerbacho kūrybos laikotarpiu, dar prieš jo pagrindinį veikalą Krikščionybės esmė (1841), sukėlė kontroversijas dėl savo radikalių idėjų, kurios metė iššūkį tradiciniam krikščioniškajam nemirtingumo ir pomirtinio gyvenimo suvokimui.
Gedanken über Tod und Unsterblichkeit buvo išleistas anonimiškai 1830 m., kai Feuerbachui buvo vos 26 metai. Tuo metu jis buvo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mokinys, tačiau jau pradėjo formuoti savo originalų požiūrį, nukrypstantį nuo hegeliškosios idealistinės filosofijos. Kūrinys parašytas kaip filosofinis esė, kuriame Feuerbachas nagrinėja mirties ir nemirtingumo sąvokas, remdamasis tiek krikščioniškąja teologija, tiek antikos filosofija (ypač Epikūru ir Spinozos idėjomis).
Pavadinimas „Mintys apie mirtį ir nemirtingumą“ atspindi introspektyvų ir poleminį kūrinio pobūdį. Feuerbachas siekė išardyti tradicines religines prielaidas apie pomirtinį gyvenimą, teigdamas, kad nemirtingumo idėja yra žmogaus sąmonės projekcija, o ne objektyvi realybė. Kūrinio anonimiškumas buvo būtinas, nes jo idėjos buvo laikomos eretiškomis, o Feuerbachas rizikavo prarasti akademinę karjerą.
Liudviko Feuerbacho veikalas Krikščionybės esmė (1841) laikomas jo brandžiausiu filosofiniu darbu, kuriame jis išplėtojo mintis, pradėtas Mintyse apie mirtį ir nemirtingumą. Šiame veikale Feuerbachas teigia, kad religija — tai žmogaus savasties projekcija: Dievas atspindi idealizuotas žmogaus savybes, troškimus ir siekius. Jis rašė, kad žmogus kuria Dievą pagal savo dvasinius poreikius, o ne atvirkščiai. Pasak Feuerbacho, teologija iš esmės yra antropologija — kalbėdami apie Dievą, žmonės išreiškia giliausius savo žmogiškumo aspektus: meilę, teisingumą, išmintį. Kritikuodamas krikščionybės dvasinį susvetimėjimą, Feuerbachas ragino žmones nukreipti savo meilę ir rūpestį ne į anapusinį Dievą, bet į kitus žmones ir žemiškąjį gyvenimą. Šis veikalas darė didelę įtaką vėlesnei religijos kritikai, ypač Karlui Marxui, Friedrichui Nietzschei ir XX a. humanistams.
Feuerbacho Mintys apie mirtį ir nemirtingumą grindžiamos materialistine ir antropologine perspektyva, kuri vėliau taps jo filosofijos pagrindu. Pagrindinės kūrinio tezės:
- Mirties neišvengiamumas ir baigtinumas: Feuerbachas teigia, kad mirtis yra natūralus ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo aspektas. Jis atmeta krikščioniškąją nemirtingumo doktriną, teigdamas, kad pomirtinio gyvenimo idėja kyla iš žmogaus baimės mirti ir troškimo išlikti. Pasak jo, mirtis yra galutinė, o žmogaus egzistencija yra baigtinė. Citata: „Mirtis yra ne perėjimas į kitą būtį, bet būties pabaiga. Žmogus yra gamtos dalis, ir kaip gamta, jis išbūna savo laiką.“
- Nemirtingumas kaip projekcija: Feuerbachas tvirtina, kad nemirtingumo idėja yra žmogaus vaizduotės kūrinys, atspindintis jo troškimą transcenduoti ribotą egzistenciją. Jis kritikuoja krikščionybę, teigdamas, kad pomirtinio gyvenimo doktrina iškraipo žmogiškąją patirtį, nukreipdama dėmesį nuo šio pasaulio į iliuzinį anapusinį. Citata: „Nemirtingumas yra ne Dievo dovana, bet žmogaus svajonė, gimusi iš jo ribotumo skausmo.“
- Žmogaus gyvenimo vertė šioje žemėje: Vietoj nemirtingumo Feuerbachas ragina priimti gyvenimo baigtinumą ir sutelkti dėmesį į žemiškąją egzistenciją. Jis pabrėžia, kad žmogaus prasmė slypi jo santykiuose, kūryboje ir meilėje, o ne iliuzinėje viltyje išlikti po mirties.
- Religijos kritika: Feuerbachas teigia, kad religija, ypač krikščionybė, išnaudoja žmogaus mirties baimę, kurdama nemirtingumo pažadą, kuris pavergia žmogų. Jis mato religiją kaip žmogaus susvetimėjimo formą, kur Dievas yra žmogaus esybės projekcija. Citata: „Dievas yra žmogaus nemirtingumo troškimo veidrodis, bet šis veidrodis atitraukia mus nuo tikrosios mūsų prigimties.“
- Panteistinis atspalvis: Nors Feuerbachas vėliau taps aiškesniu materialistu, šiame kūrinyje dar jaučiamas panteistinis požiūris, įkvėptas Spinozos. Jis kalba apie žmogaus vienybę su gamta ir visata, teigdamas, kad „nemirtingumas“ gali būti suprantamas kaip dalyvavimas amžinoje gamtos cikle, o ne kaip asmeninė egzistencija po mirties.
1830 m. Europa buvo politinių ir intelektualinių permainų laikotarpis. Prancūzijos liepos revoliucija, liberalizmo ir sekuliarizmo augimas bei Hegelio filosofijos dominavimas formavo to meto diskursą. Feuerbachas, kaip Jaunųjų hegelininkų (Junghegelianer) narys, buvo paveiktas Hegelio idėjų, tačiau jau pradėjo kritikuoti jo idealizmą, ieškodamas materialistinio pagrindo.
Krikščionybė tuo metu buvo pagrindinė Europos pasaulėžiūra, tačiau jos doktrinos, ypač apie pomirtinį gyvenimą, buvo vis labiau kvestionuojamos. Feuerbacho veikalas atspindėjo šią įtampą tarp tradicinės teologijos ir kylančio racionalizmo. Jo kritika religijai buvo tokia radikali, kad kūrinys buvo uždraustas kai kuriose Vokietijos valstybėse, o Feuerbachas prarado galimybę dėstyti universitetuose.
Kūrinys taip pat paveikė kitus Jaunuosius hegelininkus, tokius kaip Karlas Marxas ir Maxas Stirneris, kurie vėliau plėtojo savo materialistines ir ateistines idėjas. Feuerbacho mintys apie religiją kaip žmogaus susvetimėjimo formą padėjo pagrindą Marxo tezei, kad „religija yra liaudies opiumas“.
Filosofinis palikimas
Feuerbacho idėjos apie mirtį ir nemirtingumą turėjo įtakos egzistencialistinei filosofijai, ypač Søreno Kierkegaardo ir Friedricho Nietzsche’s darbams. Kierkegaardas, nors ir krikščionis, atliepė Feuerbacho mintis apie mirties baigtinumą, pabrėždamas tikėjimo šuolį kaip atsaką į egzistencinę neviltį. Nietzsche, savo ruožtu, plėtojo Feuerbacho religijos kritiką, teigdamas, kad „Dievas mirė“ ir žmogus turi kurti savo prasmę.
Literatūrinė išraiška
Feuerbacho stilius Mintyse apie mirtį ir nemirtingumą yra poetinis ir poleminis, atspindintis romantizmo epochos dvasią. Pavyzdžiui, jis rašo:
„Žmogus svajoja apie amžinybę, bet jo kūnas priklauso žemei. Priimk savo baigtinumą, ir atrasi gyvenimo pilnatvę.“
Ši mintis atspindi jo raginimą gyventi autentiškai, priimant mirties realybę.
Teologinė reakcija
Krikščionių teologai, tokie kaip Friedrichas Schleiermacheris, kritikavo Feuerbachą už jo materialistinį požiūrį, teigdami, kad jis nuvertina dvasinę žmogaus prigimtį. Vis dėlto Feuerbacho idėjos paskatino teologus permąstyti nemirtingumo doktriną, pabrėždami asmens santykį su Dievu, o ne vien mechanišką pomirtinio gyvenimo tikėjimą.
Feuerbacho Mintys apie mirtį ir nemirtingumą išlieka aktualios šiuolaikinėje filosofijoje ir teologijoje, ypač diskusijose apie sekuliarizmą, ateizmą ir žmogaus egzistencijos prasmę. Jo idėjos apie nemirtingumą kaip žmogaus projekciją atliepia šiuolaikinius humanistinius judėjimus, kurie pabrėžia gyvenimo vertę šioje žemėje.
Psichologijoje Feuerbacho mintys apie mirties baimę ir nemirtingumo troškimą gali būti siejamos su Ernesto Beckerio darbais, ypač knyga The Denial of Death (1973), kurioje aptariama, kaip žmogus kuria mitus ir ideologijas, kad įveiktų mirties baimę.
Šiuolaikiniame krikščionių kontekste Feuerbacho kritika skatina teologus permąstyti pomirtinio gyvenimo mokymą, akcentuojant ne vien amžinąjį gyvenimą, bet ir dabartinio gyvenimo šventumą. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus savo enciklikose pabrėžia, kad tikėjimas yra ne vien viltis į anapusinį gyvenimą, bet ir įsipareigojimas kurti teisingumą ir meilę čia ir dabar.