Mikelandželas Buonarotis (it. Michelangelo Buonarroti, 1475–1564) – vienas garsiausių visų laikų Italijos renesanso menininkų: skulptorius, tapytojas, architektas, poetas ir net inžinierius.
Kilęs iš Florencijos, jis nuo jaunystės buvo glaudžiai susijęs su religinės meno tradicijos puoselėjimu. Jo darbai ne tik papuošė didžiausias bažnyčias, bet ir suformavo visos Europos meno sampratą, kaip per kūrinį galima išreikšti tikėjimo slėpinius.
Mikelandželo kūryba dar Renesanso laikotarpiu buvo laikoma artima dieviškai įkvėpimo jėgai. Jį vadino ne tik menininku, bet ir Dievo bendradarbiu, gebančiu per marmurą ir spalvas perteikti nematomą pasaulį.
Jo tikrasis vardas italų kalba – Michelangelo Buonarroti.
Kartais žmonėms kyla klausimų, ar jis turi ryšį su bibliniu archangelu Mykolu (Michele arba Michael).
Iš tiesų „Michelangelo“ reiškia „Mikalojaus angelas“ arba „Angelas Mykolas“ (Michele – Mykolas, angelo – angelas).
Tačiau Mikelandželas buvo žmogus, ne angelas – nors jo menas, įkvėptas religinės dvasios, dažnai lyginamas su dangiškomis vizijomis.
Mikelandželas ir religija
Mikelandželas visą gyvenimą kūrė religinei tematikai. Jo žymiausi darbai:
- Pieta (1499) – skulptūra, vaizduojanti Mariją, laikančią nukryžiuotą Kristų.
Šis darbas laikomas vienu subtiliausių ir giliausių kančios ir atsidavimo vaizdinių krikščioniškoje mene. - Dovydo statula (1504) – nors labiau žinoma kaip herojaus atvaizdas, Dovydas buvo Biblijos karalius ir Dievo išrinktasis.
- Siksto koplyčios lubų freskos (1508–1512) – šedevras, kuriame vaizduojami pasaulio sukūrimas, Adomo ir Ievos nuopuolis, pranašai, sibylės. Vienas garsiausių vaizdų – „Adomo sukūrimas“, kai Dievo pirštas tiesiasi į žmogų.
- Paskutinio teismo freska (1536–1541) – vaizduojanti Kristaus antrąjį atėjimą ir žmonių teismą. Freskoje atsiskleidžia tiek Dievo gailestingumas, tiek griežtas teisingumas.
Per visus šiuos darbus Mikelandželas siekė perteikti tikėjimą ne žodžiais, o formomis, kūnu, išraiška. Jo Kristus nėra abstrakti figūra – tai gyvas, stiprus, kenčiantis žmogus ir Dievas viename.
Po Mikelandželo Europoje nebeliko menininko, kuris galėtų kurti religinį meną, nepaisydamas jo dvasinės gylio.
Manierizmo ir vėlesnių epochų dailininkai sekė jo pavyzdžiu, kopijuodami jo figūrų jėgą, įtampą, dramatizmą.
Net baroko meistrai, tokie kaip Caravaggio, jautė Mikelandželo poveikį – ypač gebėjimą perteikti šventus įvykius kaip gyvą, net bauginantį tikrovės teatrą.
Įdomios detalės
- Mikelandželas pats rašė religinę poeziją, kurioje dažnai kalbėdavo apie mirtį, atgailą ir troškimą būti priimtam Dievo malonėje.
- Jis dažnai dirbo iki išsekimo, laikydamas meną tarnyste Dievui.
- Nors buvo laikomas „pasaulietišku“ žmogumi dėl gyvenimo miestuose, jo širdyje nuolat virė kova tarp kūno troškimų ir dvasinių siekių.
Citata iš Mikelandželo laiško: „Mūsų menas tik tiek vertas, kiek jame yra Dievo šviesos.“
Mikelandželas mirė 1564 metų vasario 18 dieną Romoje, sulaukęs 88 metų. Iki paskutinių dienų jis dirbo prie Šv. Petro bazilikos kupolo, atiduodamas paskutines jėgas tikėjimui ir menui. Amžininkai jį vadino „dieviškuoju“ (il Divino) – titulu, kuris liudijo ne tik jo nepaprastą talentą, bet ir gebėjimą per kūrybą prisiliesti prie amžinybės. Jo vardas iki šiol išlieka gyvas kaip grožio, įkvėpimo ir Dievo šviesos simbolis.