Metztli, kurios vardas nahuatlių kalba tiesiogiai reiškia „Mėnulis“, yra viena iš esminių, nors ir ne pačių aukščiausių, actekų panteono dievybių. Nors ji dažnai apibūdinama kaip nakties, vandens ir derlingumo deivė, jos prigimtis yra kur kas sudėtingesnė ir glaudžiai susipynusi su vienu svarbiausių actekų kosmogoninių mitų – dabartinės, penktosios saulės sukūrimu. Skirtingai nuo daugelio kitų kultūrų, kuriose Mėnulis yra išimtinai moteriška figūra, actekų mitologijoje Metztli istorija yra neatsiejama nuo vyriškos dievybės, vardu Tekusistekatlis (Tecciztecatl), kurio auka ir vėlesnė pažeminimo akimirka lėmė Mėnulio atsiradimą danguje.
Pati svarbiausia istorija apie Metztli yra pasakojama mite apie pasaulio sukūrimą šventajame Teotihuakano mieste. Po to, kai ankstesni pasauliai buvo sunaikinti, dievai susirinko tamsoje, kad nuspręstų, kas taps naujojo, penktojo pasaulio saule. Šiai didingai aukai pasisiūlė du dievai: didingas ir pasipūtęs dievas Tekusistekatlis, apsirengęs brangiais apdarais, ir nuolankus bei ligotas Nanauacinas (Nanahuatzin), apsidengęs paprastu popieriumi. Kai atėjo laikas šokti į milžinišką ritualinį laužą, kad pavirstų šviesuliu, turtingasis Tekusistekatlis, keturis kartus bandęs įveikti baimę, galiausiai atsitraukė. Tuomet ligotas, bet drąsus Nanauacinas nedvejodamas metėsi į liepsnas ir pakilo į dangų kaip spindinti saulė – Tonatiuhas.
Išvydęs Nanauacino drąsą, apimtas gėdos Tekusistekatlis taip pat šoko į laužą ir pakilo į dangų kaip antra, lygiai tokia pat skaisčiai šviečianti saulė. Pasauliui iškilo grėsmė sudegti nuo dvigubo karščio ir šviesos. Siekdami atkurti pusiausvyrą, dievai nusprendė pritemdyti antrąją saulę. Vienas iš dievų pagriebė triušį (nahuatlių kalba – tochtli) ir sviedė jį Tekusistekatliui į veidą. Jo spindesys akimirksniu prigeso, o ant jo paviršiaus amžiams liko triušio atvaizdas. Taip Tekusistekatlis tapo Mėnuliu – Metztli. Šis mitas yra esminis: jis ne tik paaiškina, kodėl Mėnulis šviečia silpniau už Saulę, bet ir kodėl Mezoamerikos gyventojai Mėnulio diske įžvelgdavo ne žmogaus veidą, o triušio siluetą. Dėl šios priežasties Metztli yra ne tik nakties, bet ir gėdos bei antrosios vietos simbolis.
Metztli vaidmuo actekų pasaulėžiūroje buvo dvejopas. Viena vertus, ji buvo palanki deivė. Jos ciklas reguliavo laiką, padėjo nustatyti sėjos ir derliaus nuėmimo metą. Kaip nakties šviesulys, ji buvo siejama su vėsa ir drėgme, kurios buvo gyvybiškai svarbios karšto klimato žemdirbystei. Buvo tikima, kad ji valdo vandenį, potvynius ir atoslūgius, todėl buvo artima vandens dievams, tokiems kaip Tlalokas. Metztli taip pat globojo derlingumą, augalų augimą ir moteris, ypač susijusias su gimdymu. Ji buvo rami ir nuspėjama jėga, priešingai nei karšta, reikli ir dažnai grėsminga Saulė.
Kita vertus, Metztli turėjo ir tamsiąją, bauginančią pusę. Naktis actekams buvo pavojingas metas, kai iš savo slėptuvių išlįsdavo piktosios dvasios ir plėšrūs žvėrys, tokie kaip jaguaras, kuris buvo glaudžiai siejamas su nakties dievu Teskatlipoka. Mėnulis buvo šios niūrios ir paslaptingos nakties karalystės valdovas. Šalta, blyški jo šviesa buvo siejama su mirtimi, ligomis ir magija. Buvo tikima, kad Mėnulis gali sukelti pamišimą ar kitokias negalias. Jos ryšys su vandeniu taip pat buvo dviprasmiškas – ji galėjo sukelti ne tik gyvybę teikiančius potvynius, bet ir pražūtingus tvanus. Ši dvejopa prigimtis – gyvybės davėjos ir mirties nešėjos – yra būdinga daugeliui actekų dievybių, atspindinčių pasaulėžiūrą, kurioje kūryba ir naikinimas buvo laikomi neatsiejamais to paties kosminio ciklo aspektais. Taigi, Metztli yra ne tik nakties šviesulys, bet ir sudėtingas simbolis, įkūnijantis ramybę ir pavojų, derlingumą ir mirtį, drąsą ir amžiną gėdos ženklą, primenantį apie triušį, amžiams įspaustą Mėnulio veide.