Matthew Parker (liet. Metju Parkeris) (1504 m. rugpjūčio 6 d. – 1575 m. gegužės 17 d.) buvo iškili Anglijos Reformacijos figūra, tapęs Kenterberio arkivyskupu (1559–1575 m.) ir suvaidinęs lemiamą vaidmenį formuojant Anglijos Bažnyčios tapatybę ir stabilumą valdant karalienei Elžbietai I. Jo pontifikatas buvo esminis Anglijos Bažnyčios atsigavimui ir įtvirtinimui po politinių ir religinių suiručių, atneštų Henriko VIII ir Marijos I valdymo.
Matthew Parkeris gimė Noridže, Anglijoje, pasiturinčio amatininko šeimoje. Jo tėvas mirė, kai Matthew buvo dar jaunas, o jo motina ištekėjo antrą kartą už prekybininko.
1521 m. Parkeris įstojo į Kembridžo Korpus Kristi koledžą (Corpus Christi College), kur pasižymėjo kaip gabus studentas. Jis buvo paveiktas kylančių protestantiškų idėjų, ypač Erasmo (Erasmus) ir jo humanistinio judėjimo, taip pat ankstyvųjų reformatorių idėjų, skelbiamų Kembridže. 1527 m. jis buvo įšventintas kunigu. Parkeris buvo puikus mokslininkas, įgijęs aukštąjį teologijos išsilavinimą ir tapęs gerbiamu universitetinės bendruomenės nariu.
Parkeris anksti pelnė Henriko VIII palankumą ir gavo karaliaus kapeliono pareigas. Jis taip pat tarnavo kaip karalienės Anne Boleyn kapelionas ir buvo jos tvirtas šalininkas. Šis ryšys su Boleyn dinastija turėjo didelę įtaką jo ateičiai.
Jam teko išgyventi neramų laikotarpį po Henriko VIII mirties:
- Edvardo VI valdymas (1547–1553 m.): Šiuo laikotarpiu Anglijos Bažnyčia toliau reformavosi protestantiška linkme. Parkeris, būdamas vedęs dvasininkas, aktyviai prisidėjo prie šių reformų ir toliau augo savo karjeroje.
- Marijos I valdymas (1553–1558 m.): Karalienei Marijai, uoliai katalikei, atkūrus Anglijos Bažnyčios ryšius su Roma, Parkeris, kaip vedęs dvasininkas ir tvirtas protestantizmo šalininkas, neteko visų savo pareigų ir titulų. Jis buvo priverstas gyventi slaptai, tačiau šis laikotarpis leido jam gilintis į mokslą ir Bibliją, taip pat geriau apmąstyti Anglijos Bažnyčios ateitį.
Mirus Marijai I ir į sostą atėjus Elžbietai I (1558 m.), Parkeris buvo vienas pirmųjų, kuriuos ji pakvietė atkurti Anglijos Bažnyčią. Nors Parkeris nenoriai sutiko, suprasdamas milžiniškus iššūkius, jis galiausiai priėmė kvietimą tapti Kenterberio arkivyskupu. Jo įšventinimas įvyko 1559 m. gruodžio 17 d. Lambeto rūmų koplyčioje.
Parkeris buvo pagrindinis karalienės Elžbietos religinio susitarimo (angl. Elizabethan Religious Settlement) architektas ir vykdytojas. Šis susitarimas siekė sukurti kompromisinę Anglijos Bažnyčią, kuri būtų nepriklausoma nuo Romos, bet kartu išlaikytų tam tikrus tradicinius elementus ir būtų pakankamai plati, kad apimtų kuo daugiau gyventojų. Pagrindiniai jo veiklos aspektai apėmė:
- Apaštališkosios sukcesijos išsaugojimas: Tai buvo vienas svarbiausių Parkerio uždavinių. Kadangi Romos Katalikų Bažnyčia paskelbė Anglikonų šventinimus negaliojančiais (dėl liturginių formuluočių pakeitimų, ypač Edvardo VI „Ordinalo“), Parkerio įšventinimas tapo ginčų objektu. Nors Katalikų Bažnyčia iki šiol nepripažįsta Anglikonų šventimų galiojimo, paties Parkerio įšventinimo istorinis faktas ir jo atlikimo tvarka yra gerai dokumentuoti ir nėra ginčytini.
- Trisdešimt devynių straipsnių (Thirty-Nine Articles) įtvirtinimas: Šie straipsniai tapo pagrindine Anglijos Bažnyčios doktrinos santrauka ir teologiniu pagrindu. Parkeris aktyviai dalyvavo jų rengime ir patvirtinime, siekdamas apibrėžti Anglikonų tikėjimo poziciją tarp Romos katalikybės ir radikalių protestantiškų judėjimų.
- Liturgijos standartizavimas: Parkeris rūpinosi, kad būtų užtikrintas vieningas pamaldų tvarkos ir ritualų laikymasis visoje šalyje, remiantis Bendrųjų maldų knyga (Book of Common Prayer).
- Bažnyčios administravimo stabilizavimas: Jis stengėsi atkurti bažnytinę discipliną, kovoti su korupcija ir užtikrinti dvasininkų išsilavinimą bei moralę.
- Biblijos vertimo priežiūra: Parkerio iniciatyva buvo parengta „Vyskupų Biblija“ (Bishops’ Bible), kuri tarnavo kaip pagrindinis Biblijos vertimas Anglijos Bažnyčioje iki Karaliaus Jokūbo Biblijos išleidimo.
- Aktyvus mokslinis darbas: Parkeris buvo aistringas antikvaras ir kolekcininkas. Jis sukaupė didelę senovinių rankraščių kolekciją, kurią perdavė Kembridžo Korpus Kristi koledžui. Ši kolekcija yra neįkainojamas šaltinis šiandienos istorikams, ypač studijuojantys anglų viduramžių ir reformacijos istoriją.
Matthew Parkeris mirė 1575 m., palikdamas tvirtą ir stabilų Anglijos Bažnyčios pagrindą. Jis sėkmingai manevravo tarp Romos katalikybės ir kraštutinio protestantizmo, sukurdamas unikalų anglikonizmą, kuris išliko iki šių dienų. Nors jo paties charakteris buvo gana santūrus ir jis vengė viešumos, jo mokslinis indėlis ir administraciniai sugebėjimai buvo gyvybiškai svarbūs Anglijos Bažnyčios išlikimui ir raidai po Reformacijos. Jo darbai padėjo nustatyti Anglikonų Bažnyčios pobūdį kaip „via media“ (vidurinis kelias) tarp įvairių krikščioniškų konfesijų.