Mėnulis nuo seno laikomas dangaus kūnu, kurio cikliškas pasirodymas veikia žmogaus gyvenimą ir aplinką. Senovėje jis buvo siejamas su žemdirbystės, moteriškosios prigimties, potvynių ir atoslūgių stebėjimu. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad ši nakties šviesa turi gyvybės ir atsinaujinimo galios. Įvairiose religijose egzistavo dievybės, personifikuojančios Mėnulio ciklų mįslę, suteikiančios viltį ir naujos pradžios pojūtį.
Senovės Graikijoje Selenė buvo siejama su švelnumu, paslaptingumu ir moteriška energija. Ji vaizduota kaip žavinga deivė, keliaujanti dangaus skliautu sidabriniu vežimu. Savo šviesa apgaubdavo nakties pasaulį, paskatindama žmones susimąstyti apie gyvenimo trapumą. Romėnų tradicijoje panašią vietą užėmė Luna, kuri dažniausiai minėta maldose, skirtose sveikatos ir vaisingumo prašymams.
Šiaurės tautų mitologijoje Mėnulis buvo suvokiamas kaip atskiras dievybės pavidalas, kartais įgaunantis medžiotojo ar kario bruožus. Kai kuriuose pasakojimuose dangaus kelias tampa išbandymu, kuriuo einantis turi įveikti baugius demonus. Tuo metu Mesopotamijos panteone iškilus vaidmuo teko Sin, kuris įamžintas karališkuose raštuose ir šventyklose. Jo garbinimas rodė mėnulio fazių įtaką kasdieniams darbams, ypač žemdirbystei ir kariniams žygiams.
Aukštas Mėnulio statusas ryškus ir Egipto civilizacijoje. Ten dievybė Chonsu, laikytas keliaujančiu nakties valdovu, saugojo žmones nuo blogų sapnų. Žyniai pastebėdavo Mėnulio fazes, prognozuodavo tinkamiausią laiką įvairioms apeigoms. Jo dangaus kelionė buvo lyg ženklas, kad viskas pasaulyje turi ritmą, o tam tikros iškilmingos apeigos užtikrindavo ryšį su dvasiniu pasauliu.
Teigiama, kad Mėnulio ciklas veikia ne vien materialųjį pasaulį, bet ir emocinį žmogaus būvį. Rytų religijose, pavyzdžiui, daoizme, akcentuojama jo sąveika su yin ir yang dinamikos principais, parodant, kad kiekvienas reiškinys turi įvairias puses. Dabartiniais laikais išlikęs susidomėjimas Mėnulio dievybėmis rodo, jog žmonės stengiasi suvokti praeities kultūras ir jų požiūrį į visatos tvarką. Mistikos pilnas dangaus šviesulys dažnai suvokiamas kaip kelrodė šviesa, kuri ragina stebėti gyvenimo kaitą bei prisiminti, kad kiekvienas ciklas kada nors pasiekia savo viršūnę.
Daugelis tyrinėtojų mano, jog Mėnulio garbinimas iš dalies susijęs su agrariniais ciklais. Senovės žemdirbiai planuodavo sėjos ir derliaus nuėmimo darbus pagal dangaus fazes, tikėdami, kad tinkamai suderintas laikas užtikrins derlingumą. Todėl Mėnulio dievų pamaldos neretai būdavo susijusios su ritualais, atliekamais esminiais momentais. Šventės prie šventyklų, skirtų Mėnulio garbei, suartindavo bendruomenę, o nakties dangų nuskaidrinančio spindesio stebėjimas turėjo sakralų atspalvį.
Kitose pasaulio dalyse Mėnulio dievai atliko kitokį vaidmenį. Kartais jie įgaudavo derliaus globėjų bruožus arba būdavo atsakingi už vaisingumą ir gimimų gausą. Azijos regionuose sutinkamos istorijos, kur Mėnulio būtybė slypi vandenų gelmėse arba ateina naktį, nešdama sapnų pranašystes. Pasakojimai dažnai pabrėžia ryšį tarp Mėnulio ir širdies virpesių, apreiškiančių dvasinės pusiausvyros paieškas.
Bendras Mėnulio dievybių vardiklis yra tam tikra paslaptis, apgaubianti šį dangaus objektą. Jo šviesa kinta fazėmis, todėl žmonės jau senovėje siejo tai su žmogaus gyvenimo vingiais. Mėnulis iškeliauja per dangų, pasiekia pilnatį ir pamažu pasitraukia, išreikšdamas gamtoje egzistuojantį atsinaujinimo vyksmą. Dėl to religijose jis dažnai suvokiamas kaip prieglobstis apmąstymams bei atsidavimui dieviškajai tvarkai.
Šiuolaikinis pasaulis tebekartais žvelgia į Mėnulio kupiną dangų tarsi norėdamas atkurti prarastą ryšį su archajinėmis šaknimis. Dvasinės bendruomenės, tyrinėjančios senovės simbolius, pratęsia Mėnulio dievų įkvėptas tradicijas meditacijomis, ritualais ar simboliniais veiksmais, pabrėžiančiais žmogaus vienybę su gamta. Kada nors nakties šviesa dar labiau atskleis savo paslaptis, skatindama gilesnį žmogaus sąmonės sąlytį su visata.
• Mani – šiaurės tautų panteone suvokiamas kaip nakties dangaus keliautojas. Pagal mitus jis vaizduojamas vaikantis saulę ir žvaigždes, kad sukurtų mėnesio fazes.
• Tsukuyomi – japonų mitologijoje apibūdinamas kaip mėnulio dievybė, kuri saugo nakties pasaulio harmoniją. Siejamas su paslaptimi, galinčia atverti dvasinius suvokimus.
• Chang’e – kinų legendose minima kaip nemirtinga būtybė, gyvenanti Mėnulyje. Dėl meilės dramų ir eliksyro istorijų ji tapo viena garsiausių mitologinių figūrų.
• Artemis – senovės Graikijoje gerbiama kaip medžioklės ir mėnulio deivė, žemėje palaikanti gamtos tvarką. Dažnai vaizduojama lydima nakties paukščių ir žvėrių, išreiškiant jos ryšį su tamsiuoju paros metu.
• Luna – romėnų dangaus šviesulio personifikacija, prižiūrinti nakties tvarką ir žmonių sapnus. Kulto metu jai buvo aukojamos dovanos, kad mėnulio fazės atneštų sveikatos ir derliaus gausos.
• Chonsu – Egipto mituose laikomas keliaujančiu nakties globėju, kuris padeda išsklaidyti tamsos baimes. Žyniai stebėdavo jo fazes, norėdami numatyti tinkamas dienas ritualams ir gydomosioms praktikoms.
• Sin – Mesopotamijos tradicijoje aprašomas kaip švytintis mėnulio tėvas, valdantis laiko skaičiavimą ir žemdirbystės ciklus. Jo dievystė įkvėpė ankstyvąjį kalendorių sudarymą bei karališkąsias ceremonijas.
• Mawu – Vakarų Afrikos Dahomey mitologijoje laikoma dangaus šviesulio globėja, suteikianti atsinaujinimo ir moteriškosios energijos prasmę. Tikėta, kad jos dvelksmas palaiko gyvenimo ritmą ir gamtos tvarką.