Markas Terencijus Varonas (Marc Varro), dažnai vadinamas tiesiog Varro, buvo vienas žymiausių senovės Romos mokslininkų, gyvenęs 116–27 m. pr. Kr. Gimęs Reatės mieste (dabartinė Italija, Lacijaus regionas), jis kilo iš turtingos riterių klasės (equites) šeimos, kuri užtikrino jam puikų išsilavinimą. Varro buvo ne tik rašytojas, bet ir politikas, karys bei žemvaldys, kurio enciklopediniai darbai paliko gilų pėdsaką Romos kultūroje. Jo gyvenimas rodo I a. pr. Kr. Romos Respublikos intelektualinį ir politinį dinamizmą, o jo darbai tapo pagrindu vėlesniems mokslininkams, nors dauguma jų išliko tik fragmentais.
Varro jaunystėje studijavo Romoje ir Atėnuose, kur gilino žinias apie graikų filosofiją, literatūrą ir mokslą. Jo mokytojai buvo tokie žymūs veikėjai kaip filologas Lucijus Elius Stilo ir stoikas Posidonijas. Šis išsilavinimas leido jam tapti polimatu – žmogumi, išmanančiu įvairias disciplinas. Politinėje arenoje Varro rėmė Pompėjų Didįjį, dalyvaudamas jo karinėse kampanijose prieš piratus (67 m. pr. Kr.) ir Mitridatą. Per Romos pilietinį karą jis iš pradžių stojo Pompėjaus pusėn, bet po pralaimėjimo Farsalo mūšyje (48 m. pr. Kr.) perėjo pas Julijų Cezarį, kuris jam pavedė sukurti pirmąją viešąją biblioteką Romoje – ambicingą, bet neįgyvendintą projektą.
Varro darbai apima apie 74 veikalus ir daugiau nei 600 knygų, tačiau didžioji jų dalis neišliko. Svarbiausias išlikęs kūrinys yra De Lingua Latina („Apie lotynų kalbą“), kuriame jis nagrinėja lotynų kalbos etimologiją, gramatiką ir istoriją. Iš 25 knygų išliko tik 6, bet jos rodo Varro pastangas sisteminti kalbos mokslą. Kitas reikšmingas darbas – Rerum Rusticarum Libri Tres („Trys knygos apie žemdirbystę“), skirtas žemės ūkiui, gyvulininkystei ir vadybai. Šis veikalas, parašytas jo žmonai Fundanijai, atskleidžia praktinį Varro požiūrį į ūkininkavimą, pagrįstą asmenine patirtimi. Jo monumentalusis Antiquitates Rerum Humanarum et Divinarum („Žmogiškų ir dieviškų dalykų senovės tyrinėjimai“) iš 41 knygos buvo skirtas Romos religijai, mitologijai ir papročiams, tapdamas Šv. Augustino De Civitate Dei šaltiniu, bet išliko tik fragmentais. Varro taip pat rašė apie filosofiją, istoriją, muziką ir net satyras, vadinamas Menippeae Saturae, kuriose maišė prozą ir poeziją, kritikuodamas visuomenės ydas.
Varro veikla neapsiribojo rašymu. Kaip politikas, jis buvo pretorius (apie 73 m. pr. Kr.) ir tarnavo įvairiose administracinėse pareigose. Jo žemėvaldos Reatėje ir kitur leido jam eksperimentuoti su žemdirbystės metodais, kurie atsispindi Rerum Rusticarum. Jis taip pat domėjosi Romos kalendoriumi ir tradicijomis, siekdamas išsaugoti senovės papročius sparčiai kintančioje Respublikoje. Po Julijaus Cezario nužudymo (44 m. pr. Kr.) Varro atsidūrė politiniame pavojuje – Markas Antonijus įtraukė jį į proskripcijų sąrašą, bet Varro pavyko išvengti mirties, slapstantis draugų dvaruose. Vėliau jis gyveno ramiai, atsidėjęs moksliniams darbams.
Varro gyvenimas baigėsi 27 m. pr. Kr., sulaukus 89 metų, jau valdant Augustui. Jo mirtis užbaigė Respublikos epochos intelektualinį aukso amžių, tačiau jo palikimas išliko. Nors dauguma darbų neišliko, Varro idėjos paveikė Ciceroną, Plinijų Vyresnįjį ir vėlesnius krikščionių autorius, tokius kaip Augustinas. Įdomu, kad Varro buvo toks produktyvus, jog romėnai juokaudavo, kad „jis rašo greičiau, nei kiti spėja skaityti“. Jo enciklopedinis požiūris padėjo pagrindą viduramžių mokslui, o De Lingua Latina iki šiol yra vertingas kalbotyros šaltinis. Varro gyvenimas – tai istorija apie žmogų, kuris, nepaisydamas politinių audrų, siekė išsaugoti ir sisteminti Romos žinias ateities kartoms.
Pagrindiniai Marc Varro kūriniai
- De Lingua Latina („Apie lotynų kalbą“)
25 knygų veikalas, iš kurių išliko 6, nagrinėjantis lotynų kalbos etimologiją, gramatiką ir istoriją. Varro sistemino kalbos taisykles, aiškino žodžių kilmę ir jų reikšmes, siekdamas išsaugoti Romos lingvistinį paveldą. Įdomu, kad jis analizavo net kasdienius žodžius, pvz., „casa“ (namas), ieškodamas jų šaknų, kas buvo novatoriška I a. pr. Kr. - Rerum Rusticarum Libri Tres („Trys knygos apie žemdirbystę“)
Trys knygos, skirtos žemės ūkiui, gyvulininkystei ir kaimo vadybai, parašytos Varono žmonai Fundanijai. Veikalas sujungia praktinius patarimus (pvz., kaip auginti vynuoges) su moksliniais stebėjimais, atspindėdamas Varono, kaip žemvaldžio, patirtį. Jo detalus bitininkystės aprašymas stebina tuo, kad net nurodo avilių formas! - Antiquitates Rerum Humanarum et Divinarum („Žmogiškų ir dieviškų dalykų senovės tyrinėjimai“)
41 knygos darbas (išliko tik fragmentai), skirtas Romos religijai, mitologijai, papročiams ir istorijai. Varro nagrinėjo dievų kultus, šventes ir Romos tradicijas, paveikdamas Šv. Augustiną, kuris citavo šį veikalą De Civitate Dei. Unikalu, kad Varro bandė atskirti „tikrąją“ religiją nuo liaudies prietarų. - Menippeae Saturae („Menipo satyros“)
Apie 150 satyrų, maišančių prozą ir poeziją, kuriose Varro kritikavo Romos visuomenės ydas – godumą, ištvirkavimą, politinį veidmainiavimą. Įkvėptos graikų filosofo Menipo, šios satyros (išliko fragmentai) išsiskiria humoru ir aštriu stiliumi. Pavyzdžiui, vienoje satyroje jis vaizduoja „filosofų turgų“, kur idėjos parduodamos kaip prekės. - Hebdomades vel De Imaginibus („Septynios knygos arba Apie atvaizdus“)
Veikalas, aprašantis 700 žymių romėnų ir graikų portretus su trumpais biografiniais epigramais, suskirstytas į septynias kategorijas. Išliko tik fragmentai, bet šis darbas buvo pirmasis „kas yra kas“ tipo rinkinys, rodantis Varono enciklopedinį požiūrį. Jo idėja įkvėpė vėlesnius biografinius katalogus. - Disciplinarum Libri Novem („Devynios mokslų knygos“)
Neišlikęs veikalas apie devynias disciplinas: gramatiką, retoriką, logiką, aritmetiką, geometriją, astronomiją, muziką, mediciną ir architektūrą. Varro pirmasis sistemino „septynis laisvuosius menus“, kurie tapo viduramžių švietimo pagrindu. Jo įtaka matoma net dabartinėje edukacijos struktūroje.