Markas Aurelijus (Marcus Aurelius), Romos imperatorius ir stoicizmo filosofas, savo kūrinyje „Apmąstymai“ (gr. Ta eis heauton, lietuviškai dažnai vadinama „Sau pačiam“) paliko asmenišką ir gilų filosofinį dienoraštį, kuriame nagrinėja gyvenimo prasmę, dorybę ir žmogaus vietą pasaulyje. Parašyta II a. graikų kalba, knyga nėra sistemingas filosofinis traktatas, o veikiau asmeninės užrašų knygelės, skirtos savirefleksijai. Religijos tema „Apmąstymuose“ nagrinėjama per stoicizmo prizmę, kurioje dieviškasis pradas suprantamas kaip racionalus kosmoso tvarkos principas, o ne kaip tradicinės religijos dievybės.
- Dieviškasis pradas kaip kosmoso tvarka
Markas Aurelijus, kaip stoikas, tiki, kad visata yra valdoma racionalaus principo, kurį jis vadina „Logos“ arba „dievišku protu“. Šis principas nėra asmeniškas dievas, o veikiau imanentinė jėga, persmelkianti viską. Jis rašo: „Visada prisimink, kad viskas vyksta pagal visuotinę prigimtį, ir nieko naujo ar netikėto neįvyksta“ (IV knyga, 46). Šioje citatoje atsispindi stoikų panteistinis požiūris, kuriame dieviškumas sutapatinamas su gamtos dėsniais. Markas Aurelijus religiją supranta ne kaip ritualus ar dogmas, o kaip harmoningą gyvenimą pagal šią kosminę tvarką, priimant likimą su ramybe. - Providencijos ir likimo priėmimas
Stoicizme providencija (dieviškasis planas) ir likimas yra neatsiejami. Markas Aurelijus skatina žmogų priimti tai, kas jam skirta, kaip dalį dieviškosios tvarkos. Jis teigia: „Mylėk tą likimą, kuris tau skirtas, nes kas gali būti tinkamiau?“ (III knyga, 16). Ši mintis atskleidžia, kaip religinis nuolankumas stoicizme virsta praktine etika: žmogus turi ne tikėti dievu, bet ir aktyviai derintis prie pasaulio eigą, net jei ji atneša kančią. Skirtingai nuo krikščioniškojo nuolankumo, kuris dažnai siejamas su viltimi į pomirtinį atlygį, Markas Aurelijus pabrėžia dabarties priėmimą be iliuzijų. - Dorybė kaip tikroji religinė pareiga
Markas Aurelijus religiją sieja su dorybingu gyvenimu, o ne su išoriniais ritualais. Jo manymu, tikrasis dieviškumo pagarbinimas yra teisingumas, savitvarda ir drąsa. Jis rašo: „Jei žmogus gyvena pagal protą, jis atlieka savo pareigą dievams“ (VI knyga, 44). Šioje citatoje matomas stoikų įsitikinimas, kad žmogaus protas yra dieviškojo Logo dalis, todėl dorybingas gyvenimas yra natūralus būdas išreikšti pagarbą kosminei tvarkai. Markas Aurelijus skeptiškai vertina tradicines religines praktikas, tokias kaip aukojimai ar maldos, jei jos neatitinka moralinio elgesio. - Skepticizmas dėl pomirtinio gyvenimo
Skirtingai nuo daugelio to meto religijų, Markas Aurelijus išlieka agnostikas dėl pomirtinio gyvenimo klausimo. Jis svarsto tiek sielos nemirtingumo, tiek visiško išnykimo galimybes, bet ragina sutelkti dėmesį į dabartį. Jis rašo: „Jei dievai egzistuoja, nėra ko bijoti mirties, nes jie teisingi. Jei jų nėra, tuomet gyvenk taip, kad tavo gyvenimas būtų vertas“ (II knyga, 11). Ši citata atskleidžia jo pragmatišką požiūrį: religiniai įsitikinimai neturi trukdyti gyventi dorai. Markas Aurelijus siūlo žmogui rasti prasmę ne spekuliacijose apie anapusybę, o kasdienėje pastangoje būti geresniu. - Dieviškumo ir žmonijos vienybė
Stoicizme visi žmonės laikomi vienos kosminės bendruomenės dalimi, sujungta dieviškojo proto. Markas Aurelijus pabrėžia, kad žmogaus pareiga yra gyventi harmonijoje su kitais, nes visi yra susiję per Logos. Jis teigia: „Kas kenkia bendruomenei, kenkia ir man pačiam, nes aš esu jos dalis“ (V knyga, 22). Ši mintis išplečia religinį matmenį į socialinę etiką, kur pagarba dieviškajai tvarkai reiškia rūpinimąsi kitais žmonėmis. Markas Aurelijus mato žmoniją kaip bendrą organizmą, kuriame kiekvienas veiksmas turi poveikį visumai.
„Apmąstymai“ yra unikalūs tuo, kad religiją paverčia praktine filosofija, skirta dievų garbinimui, žmogaus vidinei ramybei ir dorovingumui. Markas Aurelijus, būdamas imperatoriumi, gyveno nuolatinėje įtampoje, tačiau jo užrašai spinduliuoja ramybe ir išmintimi, kylančia iš stoikų tikėjimo kosmoso harmonija. Jo požiūris į religiją primena senovės graikų mitą apie Sizifą, kuris, nors ir pasmerktas amžinai ridenti akmenį, randa prasmę pačiame veiksme. Knygos asmeniškumas, tarsi pokalbis su savimi, leidžia skaitytojui pajusti, kaip Markas Aurelijus kovojo su tais pačiais egzistenciniais klausimais, kurie aktualūs ir šiandien. Jo mintys apie dieviškąją tvarką, dorybę ir likimą kviečia permąstyti religiją kaip gyvenimo būdą, o ne kaip dogmų rinkinį.