Mardochėjus (hebrajiškai מָרְדֳּכַי – Mordokhay, graikiškai Μαρδοχαῖος – Mardochaios, lotyniškai Mardochaeus, arabiškai مردخاي – Mardukhāy) – viena svarbiausių Senojo Testamento ir žydų tradicijos asmenybių, žinomas kaip išmintingas vadovas, globėjas ir ištikimas Dievo tarnas. Jo vardas gali būti siejamas su senovės persų ar babiloniečių dievybe Marduku, bet Biblijoje Mardochėjus tampa tikėjimo, ištvermės ir išminties simboliu.
Mardochėjus gyveno V a. pr. Kr. Persijos imperijos sostinėje Sūzų mieste, kai žydai buvo išblaškyti po imperiją po Babilono tremties. Jis buvo kilmingos kilmės, Benjamino giminės atstovas, ir tapo Esters, pagrindinės Esteros knygos veikėjos, globėju (kartais minimas kaip jos pusbrolis ar dėdė). Po Esteros tėvų mirties Mardochėjus augino ją kaip savo dukterį.
– Globėjas ir patarėjas: Mardochėjus buvo pagrindinis Esteros globėjas ir patarėjas, kai ši tapo Persijos karaliaus Achašverošo (Kserkso) žmona. Jis ragino Esterą neatskleisti savo žydų kilmės, kol ateis tinkamas metas, ir paskatino ją rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų žydų tautą nuo sunaikinimo.
– Gelbėtojas nuo sunaikinimo: Kai Persijos didikas Hamanas parengė sąmokslą išnaikinti žydus visoje imperijoje, Mardochėjus įtikino Esterą kreiptis į karalių ir gelbėti tautą. Mardochėjaus tikėjimas, ryžtas ir drąsa tapo Purimo šventės (vienos linksmiausių žydų švenčių) pagrindu.
– Ištikimybė Dievui: Mardochėjus atsisakė nusilenkti Hamanui, nes žydų tikėjimas draudė garbinti žmones ar svetimus dievus. Šis principingumas išprovokavo Hamaną imtis keršto prieš visą žydų tautą, bet galiausiai būtent Mardochėjaus laikysena ir tikėjimas atnešė pergalę.
– Sąmokslo išaiškinimas: Mardochėjus išgelbėjo karalių, atskleidęs sąmokslą prieš jį, už ką vėliau buvo pagerbtas ir tapo vienu iš įtakingiausių Persijos karaliaus patarėjų.
Citatos:
– „Ir kas žino, galbūt tu tapai karaliene dėl tokio laiko kaip šis?“ (Esteros knyga 4,14 – Mardochėjus Esterai)
– „Mardochėjus nepaliko karaliaus vartų ir nesislėpė.“ (Esteros knyga 2,21)
Mardochėjus laikomas Purimo šventės didvyriu. Šiandien jis simbolizuoja tikėjimą, ištikimybę Dievui net tada, kai gresia pavojus, išmintį, drąsą ir pasiaukojimą. Jis žinomas kaip žmogus, kuris nepabūgo pasakyti tiesos valdovams ir ginti savo tautos net prieš didžiausius pavojus.
Jo vardas dažnas žydų tradicijoje ir dažnai siejamas su žmonėmis, kurie rūpinasi silpnaisiais ir nepasiduoda spaudimui.
Judaizme Mardochėjus gerbiamas kaip vienas didžiausių tautos gelbėtojų. Krikščionių ir islamo šaltiniuose jis minimas kaip teisingumo ir tikėjimo pavyzdys, nors detalių mažiau.
Įdomybės:
– Purimo šventėje tradiciškai skaitoma Esteros knyga, garsiai minint Mardochėjaus vardą ir triukšmingai triukšmaujant, kai minimas Hamanas – blogio simbolis.
– Kai kurios tradicijos Mardochėjų vadina net pranašu, nes jo gyvenimas ir žodžiai įkvėpė tautą išlikti ištikimą Dievui tremtyje.
Mardochėjaus istorija – tai ištikimybės, išminties ir vilties pamoka, rodanti, kad vienas žmogus, pasitikėdamas Dievu, gali pakeisti visos tautos likimą.