Marcialis Macielis Degoladas (Marcial Maciel Degollado) (1920–2008 m.) – meksikiečių kunigas ir „Kristaus Legionierių“ (Legionaries of Christ) įkūrėjas, kurio gyvenimas tapo vienu skandalingiausių Katalikų Bažnyčios istorijos epizodų. Charizmatiškas lyderis, dešimtmečiais laikytas šventumo pavyzdžiu, Macielis slėpė dvigubą gyvenimą, pažymėtą seksualinio išnaudojimo, narkotikų vartojimo, finansinių aferų ir institucinio dangstymo. Jo atvejis, atskleistas XX a. pabaigoje ir ypač po mirties, sukrėtė Bažnyčią, atverdamas diskusijas apie galios piktnaudžiavimą, korupciją ir būtinybę reformuoti dvasininkų priežiūrą. Macielio istorija, užfiksuota Vatikano dokumentuose ir aukų liudijimuose, išlieka skaudžiu priminimu apie Bažnyčios žmogiškumą ir jos institucinius trūkumus.
Macielis gimė 1920 m. Kotichos mieste, Meksikoje, religingoje šeimoje. Jaunystėje jis įstojo į seminariją, o 1941 m., būdamas vos 21-erių, įkūrė „Kristaus Legionierius“ – konservatyvų katalikų ordiną, skirtą jaunimo ugdymui ir misionieriškam darbui. Jo charizma ir organizaciniai gebėjimai pelnė popiežių, ypač Jono Pauliaus II, palankumą, o ordinas greitai augo, steigdamas mokyklas ir seminarijas visame pasaulyje. Macielis buvo vaizduojamas kaip asketiškas vizionierius, tačiau už šio fasado slėpėsi tamsi realybė. Jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje kai kurie seminaristai pradėjo skųstis jo elgesiu, tačiau šie kaltinimai buvo ignoruojami ar slopinami.
Seksualinio išnaudojimo skandalai tapo pagrindine Macielio palikimo dalimi. Nuo 1997 m. buvę legionieriai, įskaitant Juaną Jesúsą Vaca ir José Barba, viešai apkaltino Macielį dešimtmečius trukusiu seminaristų, dažnai nepilnamečių, tvirkinimu. Vatikano tyrimai, pradėti 2000-aisiais, patvirtino, kad Macielis išnaudojo mažiausiai 60 aukų, įskaitant savo paties vaikus. Paaiškėjo, kad jis vedė dvigubą gyvenimą, turėdamas kelias slaptas šeimas: bent dvi moteris pagimdė jam vaikus, kuriuos jis taip pat tvirkino. Pavyzdžiui, viena iš jo dukrų, gyvenusi Ispanijoje, vėliau liudijo apie traumuojančias patirtis. Šios istorijos, užfiksuotos 2010 m. Vatikano ataskaitose, atskleidė ne tik Macielio nusikaltimus, bet ir ordino vidinę kultūrą, skatinusią tylėjimą.
Be seksualinio išnaudojimo, Macielis buvo siejamas su narkotikų vartojimu ir finansinėmis aferomis. Anot buvusių legionierių, jis vartojo morfijų ir kitus opioidus, ypač vėlesniais gyvenimo metais, galimai slopindamas sveikatos problemas ar priklausomybę. Finansiniai skandalai apėmė ordino lėšų švaistymą: Macielis naudojo milijonus dolerių asmeninėms reikmėms, įskaitant savo šeimų išlaikymą ir kyšių mokėjimą, kad nutildytų kritikus. Pavyzdžiui, 2009 m. tyrimas atskleidė, kad jis pervedinėjo ordino pinigus į slaptas sąskaitas Meksikoje ir Šveicarijoje, apeidamas Bažnyčios kontrolę.
Macielio nuopuolis prasidėjo 2006 m., kai Vatikanas, vadovaujamas popiežiaus Benedikto XVI, pašalino jį iš aktyvios tarnystės, nurodydamas gyventi „atsiskyrus ir atgailaujant“. Tačiau tik po jo mirties 2008 m. visa skandalų apimtis tapo vieša. Vatikanas 2010 m. pripažino Macielio „nusikalstamą elgesį“ ir ėmėsi reformuoti „Kristaus Legionierius“, paskirdamas naują vadovybę. Skandalas paveikė ordino reputaciją, tačiau jis išliko, daugiausia dėl savo finansinio stabilumo ir narių lojalumo. Macielio atvejis taip pat turėjo globalų atgarsį: Brazilijos katalikų bendruomenėse, kur legionieriai buvo aktyvūs, skandalas paskatino diskusijas apie dvasininkų atsakomybę, primindamas vietinius korupcijos atvejus.
Macielio istorija – tai ne tik asmeninio nuopuolio, bet ir institucinio neveiklumo tragedija. Jo nusikaltimų dangstymas, kurį palengvino ordino hierarchija ir kai kurie Vatikano pareigūnai, atskleidė sistemines Bažnyčios problemas. Šiandien Macielio vardas, dokumentuotas skaitmeniniuose archyvuose ir žurnalistų tyrimuose, kaip Jasono Berry knygoje „Vows of Silence“, lieka simboliu galios piktnaudžiavimo ir būtinybės skaidrumui. Jo gyvenimas, persmelktas veidmainystės, primena, kad net švenčiausiomis kaukėmis gali slėptis tamsiausios paslaptys.