Mano Jėzus – tai ne knygoje parašytas personažas, ne tik Bažnyčios skelbiama tiesa, o gyvas, kasdienis lydintis asmuo, kurio buvimą jaučiu tyliausiose savo valandose. Kiekvienas žmogus, net jei to nesuvokia, turi savo santykį su Dievu – jis gali būti tylus, maištingas, artimas ar ilgesingas, bet jis yra. Ir kai sakau „Mano Jėzus“, neturiu omenyje vien religinės doktrinos. Turiu omenyje tą Dievą, kuris kasdien paliečia mano širdį.
Mano Jėzus, tai vienintelis, kuris visada žiūri į mane su gailestinga tyla, kai pats savęs negaliu pakęsti. Kai būnu pavargęs nuo žmonių, triukšmo, savo minčių, mano Jėzus tyliai pasitinka mane nakties tamsoje. Jo akys nesmerkia, Jo ranka – visuomet ištiesta. Nors aplink pasaulis griūva, Jis nesikeičia.
Mano Jėzus, tai tas, kuriam nesigėdiju sakyti „man skauda“, net jei neturiu žodžių išreikšti kodėl. Būna, kad atsikeliu ryte, o kažkas viduje verkia – be priežasties, be logikos. Ir tada Jo vardas tampa malda. Ne formalus šauksmas, o lyg šnabždesys draugui: „Tu matai. Tu žinai.“
Mano Jėzus, tai ne istorinis veikėjas, o gyvas žmogus mano gyvenime. Kartais Jo veidą matau močiutės akyse, kai ji lėtai persižegnoja prie lango. Kartais Jis kalba per netikėtą dainą, per svetimo žmogaus pasakytą sakinį. O kartais Jis tiesiog tyli – bet ir ta tyla būna kupina Jo buvimo.
Mano asmeninis Jėzus, tai ne visuotinis Dievas, apie kurį skelbiama iš sakyklos, o tas, kurį pažinau verkdamas. Tas, kurį atradau ne knygose, o skausme, netektyje, džiaugsme, o labiausiai – paprastume. Jis kalbasi su manimi taip, kaip niekas kitas. Jis žino, ko bijau, bet ir žino, ką myliu.
Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Aš esu gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias, ir mano savosios pažįsta mane.“ (Jn 10,14). Šie žodžiai yra pagrindas asmeniniam santykiui su Jėzumi. Ne masinis, ne bendras – bet pažinimo santykis. Jis pažįsta mane – su visais mano paklydimais ir troškimais, o aš mokausi pažinti Jį kasdien: per Jo žodį, tylą, žmones ir vidinius išgyvenimus. Mano Jėzus – tai Ganytojas, kuris neklausia, kodėl nuklydau, bet ateina ir parsiveda.
Prisimenu vieną istoriją. Buvo rudens vakaras, kai jaučiausi palūžęs. Visi atrodė toli, telefonai tylėjo, net malda atrodė bergždžia. Ir tada, eidamas per šaltą vėją, staiga prisiminiau vaikystėje močiutės pasakytą sakinį: „Kai tau niekas neatliepia – atsakyk Jėzui.“ Tą akimirką Jo vardas nebuvo žodis – jis buvo slėptuvė. Aš tariau: „Jėzau, ar Tu mane dar girdi?“ Ir tą pačią sekundę vėjas aprimo. Ne todėl, kad gamta būtų paklususi. O todėl, kad viduje kažkas nušvito.
Kiekvienas mūsų turi savo asmeninį, unikalų Jėzų. Ne todėl, kad Jis būtų skirtingas, bet todėl, kad Jis leidžiasi būti sutiktas taip, kaip mums reikia. Vienam – tai Karalius. Kitam – Bičiulis. Trečiam – Mokytojas. Ir kiekvienas teisus. Nes tikras Dievas nėra formuluotė. Jis – santykis.