Mandejų religija, dar vadinama mandeizmu, yra viena seniausių pasaulyje tebegyvuojančių monoteistinių religijų, turinti unikalią teologiją, ritualus ir istoriją.
Mandeizmas yra gnostinė monoteistinė religija, kilusi iš Artimųjų Rytų, kurios išpažinėjai save vadina mandāyē („žinančiais“ arba „pažįstančiais“). Pagrindinis mandeizmo šventasis tekstas yra Ginza Rabba („Didysis lobis“), kuris apima kosmologinius, teologinius ir moralinius mokymus. Mandejai tiki vienu Dievu, vadinamu Hayyi Rabbi („Didysis gyvenimas“), kuris yra transcendentinis ir sukūręs visatą per emanacijas.
Mandeizmo teologija pabrėžia dualizmą tarp šviesos (dvasinio pasaulio) ir tamsos (materialaus pasaulio). Žmogaus siela laikoma šviesos dalimi, įkalinta materialiame kūne, o gyvenimo tikslas – per ritualus ir moralinį gyvenimą sugrįžti į šviesos karalystę. Mandejai laiko save Adomo, Nojaus ir kitų biblijinių figūrų palikuonimis, tačiau atmeta Abraomo, Mozės ir Jėzaus kaip pranašų autoritetą. Jie ypač gerbia Joną Krikštytoją (Yahya Yuhana), laikydami jį pagrindiniu pranašu.
Pagrindiniai ritualai ir tikėjimai
- Krikštas (masbuta): Krikštas tekančiame vandenyje (upėse ar kanaluose) yra centrinis mandeizmo ritualas, atliekamas dažnai, net kelis kartus per metus, siekiant apsivalyti ir priartėti prie Dievo. Vanduo laikomas šventu, simbolizuojančiu gyvybę ir šviesą.
- Maldos ir liturgija: Mandejai meldžiasi tris kartus per dieną, atsigręždami į šiaurę, kuri simbolizuoja šviesos karalystę.
- Šventės: Svarbiausia šventė yra Parwanaya (penkių dienų šventė, skirta krikštui ir dvasiniam atsinaujinimui) bei mandejų Naujieji metai, švenčiami 36 valandas, per kurias tikintieji atlieka ritualus namuose.
- Vegetarizmas ir etika: Mandejai dažnai laikosi vegetarinės mitybos, vengia smurto ir pabrėžia moralinį gyvenimą.
Mandeizmas turi gnostinių bruožų, tokių kaip slaptų žinių (manda) svarba ir dualistinė kosmologija, tačiau skiriasi nuo kitų gnostinių judėjimų tuo, kad turi organizuotą kunigystę ir stiprią bendruomeninę struktūrą.
Kur buvo mandejų religija?
Mandeizmas kilo I–II a. po Kr. Mesopotamijos regione, greičiausiai dabartinio Irako ir Irano teritorijose, ypač prie Tigro ir Eufrato upių. Manoma, kad mandejai kilo iš žydų sektų, paveiktų vietinių Mesopotamijos religijų, zoroastrizmo ir ankstyvosios krikščionybės. Jų religija formavosi kaip atsakas į judaizmo ir krikščionybės plėtrą, išlaikydama savitą identitetą.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad mandejų bendruomenės klestėjo pietų Mesopotamijoje (dabartinis Irakas) ir Chuzestano provincijoje (Iranas) iki islamo atėjimo VII a. Mandejai gyveno šalia pelkių ir upių, kurios buvo būtinos jų krikšto ritualams. Jie buvo žinomi kaip sabeanai (arabiškai sābi’ūn), o Korane minimi kaip „Knygos žmonės“ (Ahl al-Kitab), todėl islamo valdymo metu dažnai buvo toleruojami, nors patyrė diskriminaciją.
Viduramžiais mandejų bendruomenės sumažėjo dėl persekiojimų, konversijų į islamą ir migracijos. XIX–XX a. jie daugiausia koncentravosi Irake (ypač Bagdade, Basroje ir pelkių regionuose) ir Irane (Ahvazo mieste).
Šiandien mandejų religija yra ant išnykimo ribos dėl politinių neramumų, persekiojimų ir emigracijos. XX a. pabaigoje Irake gyveno apie 60 000–70 000 mandejų, tačiau po 2003 m. Irako karo dauguma jų buvo priversti bėgti dėl smurto ir religinio persekiojimo. Šiuo metu pasaulyje liko apie 5 000–10 000 mandejų, gyvenančių išsibarstę įvairiose šalyse:
- Irakas: Likę keli tūkstančiai mandejų gyvena Bagdade ir pietų Irake, tačiau bendruomenė smarkiai sumažėjo dėl nesaugumo ir ekonominių sunkumų.
- Iranas: Chuzestane gyvena nedidelė mandejų bendruomenė, tačiau jie susiduria su diskriminacija kaip religinė mažuma.
- Diaspora: Dėl karų ir persekiojimų daug mandejų emigravo į Australiją (ypač Sidnėjų), Švediją, JAV (Mičiganą ir Teksasą), Kanadą ir Jungtinę Karalystę. Diasporos bendruomenės stengiasi išlaikyti savo tradicijas, tačiau trūksta prieigos prie tekančio vandens krikšto ritualams, o tai kelia iššūkių.
- Australija: Sidnėjuje gyvena viena didžiausių mandejų diasporos bendruomenių, kur jie aktyviai praktikuoja savo religiją ir organizuoja kultūrinius renginius.
Šiuolaikiniai iššūkiai
- Asimiliacija: Diasporoje jaunimas dažnai nutolsta nuo mandeizmo dėl sekuliarios aplinkos ir mišrių santuokų.
- Kunigystės krizė: Mandeizmui būtina kunigų linija, tačiau jaunų žmonių, norinčių tapti kunigais, skaičius mažėja, o mokymosi procesas yra ilgas ir sudėtingas.
- Ritualų išsaugojimas: Krikšto ritualams reikalingas tekantis vanduo, kurio trūksta daugelyje šalių, todėl bendruomenės kartais naudoja baseinus ar dirbtinius kanalus.
- Pripažinimas: Mandejai dažnai nežinomi platesnei visuomenei, o jų statusas kaip religinė mažuma įvairiose šalyse nėra visuomet pripažįstamas.
Nepaisant šių iššūkių, mandejai aktyviai siekia išsaugoti savo tapatybę. Socialiniai tinklai, tokie kaip X, padeda bendruomenėms koordinuoti šventes, pavyzdžiui, mandejų Naujuosius metus, ir dalintis informacija apie savo kultūrą. Kai kurios organizacijos, pavyzdžiui, Australijos mandejų asociacija, skatina švietimą ir kultūros paveldo išsaugojimą.