Malleus Maleficarum (lot. „Raganų kūjis“), išleistas 1487 m., yra vienas kontroversiškiausių ir liūdnai pagarsėjusių teologinių veikalų Vakarų istorijoje. Ši knyga, iš pradžių skirta inkvizitoriams kaip raganų atpažinimo ir persekiojimo vadovas, tapo raganų medžioklės simboliu, prisidėjusi prie tūkstančių nekaltų žmonių, dažniausiai moterų, kankinimų ir egzekucijų. Parašyta dominikonų vienuolių Heinricho Kramerio (lot. Henricus Institoris) ir, tikėtina, Jacobo Sprengerio, knyga atspindi vėlyvųjų viduramžių religinį fanatizmą, misoginiją ir baimę dėl demoniškų jėgų.
Malleus Maleficarum pasirodė XV a. pabaigoje, perėjime tarp viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų, kai Europa buvo apimta religinių, socialinių ir politinių įtampų. Katalikų Bažnyčia, susidurdama su Reformacijos grėsmėmis ir vidiniais iššūkiais, aktyviai kovojo su erezijomis. Raganų baimė, siejama su šėtono kultu, tapo patogiu būdu nukreipti visuomenės nerimą ir stiprinti Bažnyčios autoritetą.
Knygos autorius Heinrichas Krameris, dominikonų vienuolis ir inkvizitorius, buvo uolus raganų persekiotojas. 1484 m. jis gavo popiežiaus Inocento VIII bulę Summis desiderantes affectibus, kuri suteikė inkvizitoriams įgaliojimus persekioti raganas Vokietijos regione. Ši bulė, dažnai pridėta prie Malleus kaip įžanga, legitimizavo knygos tikslus. Krameris, bendradarbiaudamas (ar bent jau nominaliai) su Jacobu Sprengeriu, parašė Malleus kaip praktinį vadovą, kaip atpažinti, teisti ir naikinti raganas. Tačiau Sprengerio autorystė yra ginčijama, nes istorikai, tokie kaip Wolfgangas Behringeris, teigia, kad Krameris galėjo naudoti Sprengerio vardą, siekdamas suteikti knygai didesnį autoritetą.
Kaip pažymi istorikas Brian P. Levack, „Malleus Maleficarum buvo ne tik teologinis traktatas, bet ir ideologinis ginklas, skirtas įtvirtinti Bažnyčios kontrolę per baimės ir demonizacijos kultūrą.“
Malleus Maleficarum susideda iš trijų pagrindinių dalių, kuriose derinama teologija, teisė ir praktiniai nurodymai:
- Pirma dalis: Teologinis pagrindas, įrodantis raganavimo realumą. Autoriai teigia, kad raganavimas yra erezija, susijusi su šėtono garbinimu, ir kad neigti raganų egzistavimą yra nuodėmė. Čia akcentuojama moterų polinkis į raganavimą dėl jų tariamo silpnumo ir nuodėmingumo. „Moterys yra labiau linkusios į raganavimą, nes jų prigimtis yra silpnesnė, o jų protas lengviau paveikiamas šėtono pagundų.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
- Antra dalis: Praktiniai raganų veiklos aprašymai, įskaitant jų tariamus kerus, paktus su velniu ir žalą visuomenei. Autoriai detaliai aptaria, kaip raganos sukelia ligas, naikina derlių ar kenkia vaisingumui. „Raganų kerai gali sukelti audras, sunaikinti pasėlius ir atimti vyrų gyvybingumą, nes jos veikia šėtono galia.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 1 klausimas)
- Trečia dalis: Teisminiai nurodymai, kaip vykdyti raganų teismus – nuo įtarimų rinkimo iki kankinimų ir nuosprendžių. Ši dalis pateikia detalius metodus, kaip išgauti prisipažinimus, dažnai per kankinimus. „Jei įtariamoji atsisako prisipažinti, kankinimai turi būti taikomi pakartotinai, nes šėtonas suteikia jai jėgų tylėti.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 14 klausimas)
Knyga remiasi Scholastine teologija, cituoja šv. Augustiną, Tomą Akvinietį ir kitus autoritetus, tačiau jos tonas yra fanatiškas ir smarkiai misoginiškas. Moterys vaizduojamos kaip ypač imlios šėtono įtakai dėl jų tariamo geidulingumo ir silpnos valios.
Nors Malleus Maleficarum nebuvo slapta knyga tiesiogine prasme – ji buvo spausdinama ir platinama – jos turinys iš pradžių buvo skirtas inkvizitoriams ir dvasininkams, o ne plačiajai visuomenei. Knygos tikslas buvo suteikti įrankius Bažnyčios pareigūnams kovoti su tariama raganavimo grėsme, todėl ji buvo parašyta lotynų kalba, prieinama tik išsilavinusiems. Be to, jos radikalūs metodai, ypač kankinimų pateisinimas, galėjo būti laikomi jautriais, nes net to meto Bažnyčios viduje buvo skepticizmo dėl raganų teismų.
Kaip teigia istorikė Lyndal Roper, „Malleus nebuvo slapta knyga, bet jos poveikis buvo toks stiprus, kad ji tapo savotišku inkvizicijos vadovėliu, kurį naudojo tiek katalikai, tiek protestantai.“
Malleus Maleficarum turėjo milžinišką poveikį raganų medžioklės bangai, kuri XVI–XVII a. nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių Europoje ir kolonijinėje Amerikoje. Nors knyga nebuvo vienintelė raganų persekiojimo priežastis, ji standartizavo raganavimo kaip nusikaltimo sampratą ir pateikė teologinį pagrindą kankinimams bei egzekucijoms.
- Raganų teismų plėtra:
- Knyga buvo plačiai naudojama Šventojoje Romos imperijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitur, kur raganų teismai tapo įprastu reiškiniu. Pavyzdžiui, Bambergas (Vokietija) ir Salemas (Masačusetsas, 1692 m.) atspindi Malleus įtaką.
- Istorikas Norman Cohn teigia: „Malleus suteikė raganų medžioklei pseudomokslinį pagrindą, paversdamas prietarus teologine sistema.“
- Misoginija:
- Knygos akcentas į moterų nuodėmingumą prisidėjo prie moterų demonizacijos. Apie 80 % raganavimu apkaltintų buvo moterys, dažnai našlės, vienišos ar socialiai marginalizuotos.„Moterų kūnas yra šėtono įrankis, nes jos geiduliai yra nevaldomi.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
- Kritika ir pasipriešinimas:
- Net XVI a. knyga sulaukė kritikos. Kai kurie teologai, pvz., Johannas Weyeris, teigė, kad raganavimas dažnai yra psichikos sutrikimų, o ne šėtoniškos įtakos rezultatas. Bažnyčia pati galiausiai ėmė riboti raganų teismus XVIII a.
- Kaip pažymi istorikė Alison Rowlands, „Malleus fanatizmas galiausiai prisidėjo prie skepticizmo, nes jo kraštutinumai privertė abejoti raganavimo realumu.“
- Kultūrinis palikimas:
- Malleus Maleficarum tapo raganų medžioklės simboliu literatūroje, mene ir popkultūroje. Ji minima filmuose, knygose ir net šiuolaikiniuose diskursuose apie fanatizmą.
- Knygos poveikis jaučiamas ir feministinėse studijose, kur ji analizuojama kaip patriarchalinės visuomenės įrankis moterų kontrolei.
Svarbios citatos
- Apie raganavimo realumą: „Neigti raganų egzistavimą yra tas pats, kas neigti Šventąjį Raštą, nes velnias veikia per savo tarnus, kad sunaikintų tikinčiuosius.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 1 klausimas)
- Apie moterų silpnumą: „Moterys yra gamtos klaida, nes jų silpna prigimtis daro jas lengvu šėtono grobiu.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
- Apie kankinimus: „Kankinimai yra būtini, nes raganos, paveiktos šėtono, neprisipažins be skausmo.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 15 klausimas)
- Apie raganų žalą: „Raganų kerai gali sunaikinti derlių, sukelti nevaisingumą ar net nužudyti kūdikius jų motinų įsčiose.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 8 klausimas)
- Teologinis pateisinimas: „Dievas leidžia raganoms veikti, kad išbandytų tikinčiųjų tikėjimą, bet Jis taip pat suteikia Bažnyčiai galią jas sunaikinti.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 2 klausimas)
Šiuolaikiniai istorikai Malleus Maleficarum vertina kaip tragišką viduramžių mąstymo produktą, atspindintį baimę, nežinojimą ir galios siekį. Knyga nebuvo vienintelė raganų persekiojimo priežastis, tačiau ji suteikė ideologinį pagrindą, kuris leido fanatizmui klestėti. Kaip teigia istorikas James Sharpe, „Malleus buvo ne tik knyga, bet ir kultūrinis fenomenas, kuris pavertė raganų baimę sistemingu persekiojimu.“
Nors Bažnyčia galiausiai atsisakė raganų teismų, Malleus palikimas išlieka kaip įspėjimas apie religinio fanatizmo ir netolerancijos pavojus. Knygos reikšmė slypi ne tik jos istoriniame poveikyje, bet ir kaip priminime, kaip idėjos gali būti naudojamos pateisinti žiaurumą.
Malleus Maleficarum yra teologinis traktatas ir tamsus žmonijos istorijos skyrius, atskleidžiantis, kaip baimė, prietarai ir galios siekis gali sukelti masinį smurtą. Parašyta kaip inkvizicijos įrankis, knyga tapo raganų medžioklės simboliu, palikusiu gilų pėdsaką Europos ir pasaulio istorijoje. Jos misoginistiškas tonas, fanatiškos idėjos ir kankinimų pateisinimas daro ją vienu liūdniausių teologinių veikalų. Tačiau Malleus tyrimai leidžia geriau suprasti viduramžių mąstymą ir primena apie būtinybę kritiškai vertinti ideologijas, kurios skatina neapykantą ir neteisybę.
Čia galite atsisiųsti knygą anglų kalba: