Viešpatie, geriau už mane žinai, kad senstu ir jau artėja mano saulėlydžio diena. Apsaugok mane nuo pasipūtimo, kad neimčiau kiekviena proga ir reikalu mokinti kitus. Išlaisvink mane nuo tos didelės silpnybės – noro tvarkyti kitų žmonių gyvenimą. Išmokyk mane būti išmintingu, bet ne gudragalviu, išmokyk skubėti pagelbėti kitiems, bet nebūti jų atžvilgiu valdingu. Man atrodo, kad sukaupiau taip daug išminties ir noriu ją perteikti kitiems, bet Tu, Visagali, žinai, kad man taip reikia išsaugoti bent kelis bičiulius. Išmokyk mane tylėti apie savo vis dažnėjančias ligas ir negalias, nes noras kalbėti apie jas manyje kasmet auga. Nedrįstu prašyti Tavo malonės, kad galėčiau su atjauta išklausyti kitų pasakojimus apie tai, tačiau išmokyk mane bent jau daryti tai kantriai.
Nedrįstu Tavęs prašyti geresnės atminties, bet prašau Tave suteikti man nors truputį daugiau saikingumo ir mažiau pasitikėjimo savimi, nes manoji atmintis jau prasilenkia su kitų atmintimi. Išmokyk mane tos įstabios išminties suvokti, kad aš taip pat galiu klysti. Leisk man visomis aplinkybėmis švelniai elgtis su kitais. Senas, kitus mokantis niurgzlys – tai geriausias šėtono kūrinys. Išmokyk mane pamatyti netikėtus kitų žmonių privalumus. Leisk man, Viešpatie, tuos privalumus iškelti ir puoselėti.
Mano veidas jau raukšlėtas, o plaukai žili. Nenoriu skųstis, bet pasakysiu Tau apie tai, Viešpatie. Bijau senatvės. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau atsisveikinti, negaliu sulaikyti tekančio gyvenimo ir turiu pripažinti, kad mano jėgos kas dieną senka ir nyksta išorinis grožis. Taip didžiavausi, kad iki šiol galėjau varžytis su jaunais. Dabar jaučiu ir pripažįstu, kad nebepajėgiu šito daryti. Būčiau juokingas, jei to norėčiau. Bet Tu, Viešpatie, kalbi: „Kas tiki manimi, tam išaugs sparnai, kaip ereliui“. Suteik mano širdžiai jėgų priimti gyvenimą taip, kaip Tu nori. Be niurzgėjimo, ne apgailėtinos atsiskyrimo ir vakaro nuotaikos, bet su dėkingumu ir pasiruošus viskam, ką Tu man skirsi. Duok mano širdžiai daug jėgų tai padaryti!