O dangiškasis gydytojau ir ištikimasis palydove, šventasis Rapolai, Tu vyresniajam Tobijui grąžinai regėjimą, o jaunąjį vedei visais jo pradėtos kelionės takais bei išsaugojai sveiką. Būk mano kūno ir sielos gydytojas, nuvyk nežinojimo tamsą, nuolatos lydėk mane pavojingoje šio gyvenimo kelionėje, kol nuvesi mane į dangaus tėvynę. Amen.
Švento Arkangelo Rapolo malda – tai kreipimasis į galingą dangiškąjį globėją, kurio vardas siejamas su gydymu ir apsauga. Tobijo knyga, kanoninė Senojo Testamento dalis, pasakoja apie Rapolo pagalbą Tobijui ir jo sūnui, pabrėždama angelo vaidmenį kaip dieviškosios valios vykdytoją ir žmonių gelbėtoją. Maldoje prašoma ne tik fizinės sveikatos, bet ir dvasinės stiprybės, vedimo per gyvenimo išbandymus bei apsaugos nuo blogio. Šis kreipimasis atspindi gilią tikėjimą dievišku gailestingumu ir angelo tarpininkavimo galia. Rapolo vardas, reiškiantis „Dievo gydytojas“, yra simbolinis, pabrėžiantis jo misiją – padėti žmonėms tiek dvasinėje, tiek fizinėje plotmėje.
Įdomu, kad šventojo Rapolo kultas nėra plačiai paplitęs, tačiau jo vaidmuo Biblijos pasakojimuose suteikia jam ypatingą reikšmę tikinčiųjų gyvenime. Malda į jį dažnai yra traktuojama kaip asmeninis kreipimasis į dieviškąją apsaugą ir pagalbą, primenanti Psalmės 23 žodžius: „Viešpats – mano ganytojas, man nieko netrūks.“ Tikėjimas angelo tarpininkavimu yra svarbi krikščioniškosios teologijos dalis, o Rapolo pavyzdys patvirtina dieviškąjį rūpestį kiekvienu žmogumi. Ši malda, kaip ir bet kuri kita nuoširdi malda, yra ryšys su Aukščiausiuoju, išreiškiantis vilties ir pasitikėjimo Dievu jausmą. Maldos esmė – ne žodžiai, bet nuoširdus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo gailestingumu, kurio Rapolo figūra tampa simboliniu įsikūnijimu.