O dieviškoji Jėzaus Širdie, meldžiu Tave, suteik skaistyklos sieloms amžinąjį atilsį, šiandien turintiems mirti – paskutinę malonę, nusidėjėliams – tikrą atgailą, pagonims – tikėjimo šviesą, o man ir mano artimiesiems – Tavo palaiminimą. Todėl Tau, geroji Jėzaus Širdie, pavedu visas šias sielas ir už jas Tau aukoju visus Tavo nuopelnus bei Tavo Švenčiausiosios Motinos bei visų šventųjų ir angelų nuopelnus, kartu su visomis Mišių aukomis, šventosiomis Komunijomis, maldomis ir gerais darbais, atliekamais šiandien visame krikščioniškame pasaulyje. Amen.
Malda į Dieviškąją Jėzaus Širdį yra giliai įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje, atspindinti Jėzaus meilę ir atpirkimą. Šios maldos esmė – pasitikėjimas Jėzaus begaline gailestingumo ir užuojautos jėga. Ji nėra vien tik prašymas, bet ir auka – melskiantysis aukoja Jėzui savo gyvenimą ir visus gerus darbus, siekdamas užtarimo sau ir kitiems. Šventosios širdies kulto atsiradimas siejamas su šventąja Margaret Marija Alacoque, kuriai Jėzus esą apsireiškė ir pavedė skleisti šį pamaldumą. Šis kultas pabrėžia Jėzaus meilės begalinę apimtį, jo norą atleisti ir išgelbėti kiekvieną sielą.
Įdomu, kad malda į Dieviškąją Jėzaus Širdį dažnai apima užtarimą už skaistyklos sielas, primindama apie krikščionių bendrystę ir tarpusavio meilę net po mirties. Šis užtarimas atspindi tikėjimą bendru išganymu ir maldos galia paveikti dvasinį pasaulį. Kaip rašė šv. Augustinas: „Mylėk, ir daryk, ką nori.“ Ši malda skatina ne tik prašyti, bet ir mylėti, nes tik meilė leidžia pilnai suprasti Dievo gailestingumą ir Jėzaus aukos reikšmę. Malda į Dieviškąją Jėzaus Širdį yra ne tik ritualas, bet ir asmeninis ryšys su Dievu, kupinas vilties ir tikėjimo. Ji primena apie Jėzaus begalinę meilę ir kviečia atsakyti į ją meile ir gerumu.