Dangiškasis Tėve,
Šiandien, stovėdami prie šio kapo, mes ateiname pas Tave su širdimis pilnomis skausmo ir liūdesio dėl [vardas] netekties. Prašome Tavo malonės ir gailestingumo [vardas] sielai. Tegul jis/ji randa ramybę ir poilsį Tavo šventoje karalystėje.
Prašome, suteik ramybę visiems, kurie liūdi dėl šio praradimo. Padėk mums priimti šį atsisveikinimą su tikėjimu ir viltimi, kad amžinas gyvenimas laukia mūsų brangiausiųjų Tavo buvime.
Dėkojame už visus brangius prisiminimus apie [vardas] ir už gyvenimą, kurį jis/ji gyveno. Tegul mūsų prisiminimai apie jį/ją teikia paguodą ir įkvėpimą.
Prašome, kad Tu išlieki mūsų širdyse su meile ir dėkingumu. Mes paliekame [vardas] Tavo rankose, tikėdami, kad Tu jį/ją saugai ir globoji.
Amen.
Ši malda skirta išreikšti pagarbą ir dėkingumą už mirusįjį, prašyti Dievo malonės ir ramybės jo sielai, taip pat ieškoti paguodos ir stiprybės šiuo sunkiu momentu gyviesiems.
Gailestingasis Dieve,
prie šio kapo meldžiame ramybės [vardas] sielai.
Suteik jam/jai amžiną poilsį Tavo karalystėje
ir paguosk mus, gedinčius, Tavo meile ir viltimi.
Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Viešpatie, mūsų Tėve,
su meile prisimename [vardas], kuris ilsisi Tavo glėbyje.
Apgaubk jį/ją savo gailestingumu
ir stiprink mus, kad neštume jo/jos atminimą su dėkingumu.
Amen.
Mylintis Dieve,
tikime, kad [vardas] siela džiaugiasi Tavo rojaus šlove.
Suteik jam/jai amžiną ramybę ir begalinį džiaugsmą Tavo akivaizdoje.
Paguosk mus viltimi susitikti danguje.
Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Malda prie mirusio kapo – tai ne tik ritualas, bet ir giliai asmeninis ryšys su Dievu ir mirusiuoju. Šioje maldoje išreiškiamas liūdesys, priėmimas ir viltis. Prisiminkime, kad Šventasis Raštas moko mus, jog mirtis nėra pabaiga, o pereinamoji būsena. Kaip sako Psalmyno 23 psalmė: „Viešpats – mano ganytojas, man nieko netrūks.“ Ši psalmė teikia paguodą, primindama apie Dievo globą ir apsaugą net ir po mirties.Malda taip pat gali būti suprantama kaip dialogas su Dievu, kuriame prašome stiprybės ir išminties susitaikyti su netektimi. Šv. Augustinas rašė apie Dievo amžiną meilę ir žmogaus sielos nemirtingumą, teigdamas, kad net ir mirtis negali nutraukti šio ryšio. Tokia malda padeda suvokti, kad mirusysis nėra visiškai prarastas, o gyvena Dievo glėbyje. Krikščioniškoje tradicijoje tikima prisikėlimu, todėl malda prie kapo tampa ir vilties išreiškimu – vilties susitikti amžinybėje.Įdomu pastebėti, kad maldos prie mirusiųjų kapų tradicijos skiriasi įvairiose kultūrose ir religijose, tačiau esmė lieka ta pati – išreikšti pagarbą mirusiajam, prašyti Dievo pagalbos ir susitaikyti su netektimi. Kai kurie žmonės palieka gėlių ar uždegina žvakę, simbolizuojančią amžinąją šviesą ir prisiminimą. Šios tradicijos, nors ir skirtingos, visos yra nukreiptos į tą patį tikslą – parodyti meilę ir pagerbti mirusiojo atminimą. Svarbiausia yra nuoširdumas ir tikėjimas, nes Dievas mato ne tik žodžius, bet ir širdies jausmus.