Parpuolęs prieš Tavo nuostabios didybės sostą, prašau Tave, mano Dieve, paskutinės iš visų malonių – laimingos mirties malonės. Kad ir kaip blogai panaudojau gyvenimą, kurį man davei, suteik man malonę gerai jį užbaigti ir mirti Tavo meilėje.
Atleisk man, mano Dieve, visą blogį, kurį padariau, ir tegul Tau būna malonus gėris, kurį padėjai man padaryti. Atleisk man, nes aš atgailauju už savo kaltes ir nekenčiu jų vien dėl to, kad įžeidžiau Tavo begalinį gerumą. Atleisk man, ir aš iš visos širdies atleidžiu tiems, kurie mane įskaudino.
Tikiu, mano Dieve, visa, ką Tu apreiškei savo Bažnyčiai. Viliuosi Tavimi, remdamasis Tavo pažadais ir Tavo begaliniais nuopelnais, dieviškasis Išganytojau, juk Tu nenori, kad aš pražūčiau, ir pats esi miręs dėl manęs. Aš Tave myliu, mano Dieve, visa savo siela ir visa širdimi.
Aš Tave garbinu su didžiausiu nuolankumu. Dėkoju Tau už visas malones, kurias man suteikei šiame gyvenime, ir ypač už tai, kad davei galimybę pasiruošti mirčiai. Aš ją priimu atgailos dvasioje, vienydamasis su savo Išganytojo mirtimi, paklusdamas Tavo valiai.
Tėve, pasigailėk manęs, būk man gailestingas: aš atiduodu savo sielą į Tavo rankas. Jėzau, gelbėk mane, dabar ir mano mirties valandą.
Šventoji Marija, Gailestingumo Motina, leisk šią paskutinę mano gyvenimo akimirką patirti, kad laikai mane vienu iš savo vaikų, užtark mane.
Laimingasis šv. Juozapai, miręs ant Jėzaus ir Marijos rankų, išmelsk man malonę išvengti amžinojo pasmerkimo.
Dangaus angele, ištikimasis mano sielos sarge, šventieji, kuriuos Dievas skyrė mano globėjais visam gyvenimui, nepalikite manęs ir mirties valandą. Amen.
Ši malda atspindi gilią žmogaus troškimą ramybės ir Dievo malonės mirties akivaizdoje. Ji remiasi krikščioniškosios teologijos principais, pabrėždama atgailą, atleidimą ir pasitikėjimą Dievo gailestingumu. Atgaila už nuodėmes yra esminis žingsnis siekiant dvasinės ramybės, kaip pabrėžiama Psalmyne: „Palaiminti, kurių atleistos nedorybės, kurių uždengtos nuodėmės!“ (Ps 32, 1). Malda taip pat parodo supratimą apie žmogaus silpnumą ir priklausomybę nuo Dievo gailestingumo. Tikėjimas, kaip minėta maldoje, yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo ramstis, leidžiantis priimti Dievo meilę ir apreiškimą.
Šventasis Augustinas rašė apie mirtį kaip perėjimą į amžinąjį gyvenimą, pabrėždamas svarbą gyventi dorą gyvenimą, siekiant dvasinės parengties. Ši malda gali būti laikoma dvasine parengtimi, siekiant susitaikymo su Dievu prieš mirtį. Ji nėra magiškas ritualas, garantuojantis „laimingo mirties“ apibrėžimą, bet išreiškia nuoširdų troškimą Dievo malonės ir ramybės paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Maldos esmė – ne savęs teisumas, bet pasitikėjimas Dievo begaliniu gailestingumu ir jo galia atleisti. Tokia malda, nuoširdžiai ištariama, gali stiprinti tikėjimą ir suteikti ramybę. Svarbu suprasti, jog „laiminga mirtis“ yra subjektyvus apibrėžimas, priklausantis nuo individualių tikėjimo ir dvasinių patirčių. Bažnyčios tradicija siūlo įvairias maldas ir praktikas, padedančias pasiruošti mirčiai, o ši malda yra vienas iš tokių pavyzdžių.