George’o Edwardo Moore’o paradoksas, išreikštas teiginiu „Lyja, bet aš netikiu, kad lyja“, yra vienas iš klasikinių analitinės filosofijos galvosūkių, nagrinėjančių žinojimo, tikėjimo ir tikrovės santykį. Šis paradoksas, pavadintas XX a. britų filosofo vardu, kelia klausimus apie tai, kaip žmogaus įsitikinimai gali prieštarauti akivaizdžiai tikrovei ir ar tokie prieštaringi teiginiai yra logiškai įmanomi.
Moore’o paradoksas kyla iš teiginio, kuris, nors ir logiškai neprieštaringas, skamba absurdiškai, kai išsakomas. Pavyzdžiui, teiginys „Lyja, bet aš netikiu, kad lyja“ susideda iš dviejų dalių:
- „Lyja“ – teiginys apie faktą, kuris laikomas teisingu.
- „Aš netikiu, kad lyja“ – teiginys apie kalbėtojo psichologinę būseną, t. y. netikėjimą tuo faktu.
Logikos požiūriu, nėra jokio formaliojo prieštaravimo: įmanoma, kad lyja, o žmogus tuo netiki, galbūt dėl neišmanymo, užsispyrimo ar pojūčių apgaulės. Tačiau problema iškyla, kai šis teiginys išsakomas pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku. Kalbėtojas, sakydamas „lyja“, tarsi patvirtina, kad žino apie lietų, bet pridėdamas „netikiu, kad lyja“, paneigia savo tikėjimą tuo, ką ką tik teigė. Šis vidinis konfliktas daro teiginį keistą ir, anot Moore’o, „absurdišką“, nors jis nėra formaliai klaidingas.
Moore’as šį paradoksą aptarė savo straipsniuose, ypač analizuodamas tikėjimo ir žinojimo sąvokas. Jis pastebėjo, kad toks teiginys neatitinka įprastų kalbos vartojimo taisyklių. Paprastai, jei žmogus sako „P“ (pvz., „lyja“), tai implicuoja, kad jis tiki „P“. Todėl sakyti „P, bet netikiu, kad P“ yra tarsi pažeisti numanomą tikėjimo taisyklę, kurią Ludwigas Wittgensteinas vėliau susiejo su kalbos žaidimais ir kontekstu.
Moore’o paradoksas yra svarbus, nes jis atskleidžia skirtumą tarp logikos ir kalbinės praktikos. Nors teiginys yra logiškai įmanomas, jis prieštarauja tam, ką filosofai vadina „pragmatine implikatūra“ – numanomai taisyklei, kad kalbėtojas paprastai tiki tuo, ką teigia. Šis paradoksas taip pat paliečia epistemologinius klausimus apie žinojimą ir tikėjimą. Pavyzdžiui:
- Epistemologinė perspektyva: Jei žmogus sako „lyja“, jis turėtų turėti pagrindą tam teigti (pvz., matyti lietų). Bet kaip jis gali tuo pačiu metu netikėti tuo, ką teigia? Tai kelia klausimą, ar tikėjimas yra būtina žinojimo sąlyga.
- Kalbos filosofija: Wittgensteinas, Moore’o kolega, teigė, kad paradoksas kyla iš kalbos vartojimo konteksto. Sakyti „netikiu, kad lyja“ esant lietui yra tarsi pažeisti socialines kalbos taisykles, kurios reikalauja suderinti teiginius su tikėjimais.
- Psichologinė perspektyva: Paradoksas gali atspindėti kognityvinį disonansą, kai žmogaus įsitikinimai nesutampa su akivaizdžia tikrove. Pavyzdžiui, žmogus gali neigti lietų dėl emocinių priežasčių (pvz., nenoro pripažinti, kad planai žlugs).
Moore’o paradoksas taip pat siejamas su skepticizmu. Filosofai, tokie kaip Davidas Hume’as, kėlė abejones pojūčių patikimumu, o Moore’as, būdamas sveiko proto filosofijos šalininkas, naudojo šį paradoksą, kad parodytų, jog skepticizmas kartais veda į absurdiškas išvadas. Pavyzdžiui, sakyti „lyja, bet netikiu“ yra tarsi skepticizmo karikatūra – net akivaizdžiausių faktų neigimas tampa neįtikinamas.
Ar galima taip sakyti apie Dievą?
Klausimas, ar Moore’o paradoksą galima pritaikyti Dievo egzistavimo kontekste, yra intriguojantis ir reikalauja atskiro nagrinėjimo. Ar teiginys „Dievas egzistuoja, bet aš netikiu, kad Dievas egzistuoja“ yra toks pat paradoksalus kaip „Lyja, bet netikiu“? Atsakymas priklauso nuo kelių veiksnių: Dievo sąvokos, tikėjimo prigimties ir konteksto, kuriame teiginys išsakomas.
Panašiai kaip lietaus atveju, teiginys „Dievas egzistuoja, bet netikiu“ atrodo keistas, nes jis sujungia teiginį apie tikrovę („Dievas egzistuoja“) su kalbėtojo netikėjimu tuo teiginiu. Jei žmogus sako „Dievas egzistuoja“, tai paprastai implicuoja, kad jis tiki Dievo egzistavimu. Pridėdamas „netikiu“, jis sukuria įtampą, panašią į Moore’o paradoksą. Šis paradoksas galėtų būti aktualus keliais atvejais:
- Agnostinis kontekstas: Žmogus gali teigti, kad Dievas egzistuoja kaip hipotetinė ar objektyvi realybė (pvz., remdamasis filosofiniais argumentais, kaip Anselmo ontologinis įrodymas), bet asmeniškai netikėti dėl trūkstamų įrodymų ar emocinių priežasčių.
- Kultūrinis tikėjimas: Kai kuriose visuomenėse Dievo egzistavimas laikomas savaime suprantamu, todėl žmogus gali sakyti „Dievas egzistuoja“ kaip socialinį teiginį, bet viduje tuo netikėti. Pavyzdžiui, viduramžių Europoje toks netikėjimas būtų buvęs pavojingas, todėl žmogus galėjo viešai teigti tikįs, bet privačiai abejoti.
- Egzistencinė įtampa: Kaip Sørenas Kierkegaardas pabrėžė, tikėjimas Dievu dažnai yra šuolis į nežinomybę. Žmogus gali pripažinti Dievo egzistavimą intelektualiai, bet netikėti emociškai ar dvasiškai, nes jam trūksta asmeninio ryšio.
Tačiau Dievo atvejis skiriasi nuo lietaus dėl kelių priežasčių:
- Tikrovės pobūdis: Lietus yra empiriškai patikrinamas reiškinys – galima pamatyti lašus, išgirsti barbenimą. Dievo egzistavimas, priešingai, yra metafizinis klausimas, kurio negalima tiesiogiai patikrinti pojūčiais. Todėl sakyti „Dievas egzistuoja“ nėra tas pats, kas sakyti „lyja“, nes pirmasis teiginys remiasi tikėjimu, filosofija ar teologija, o ne tiesioginiu stebėjimu.
- Tikėjimo sudėtingumas: Tikėjimas Dievu dažnai apima ne tik intelektualinį pritarimą, bet ir emocinį, moralinį ar dvasinį įsipareigojimą. Sakyti „netikiu, kad Dievas egzistuoja“ gali reikšti ne tik abejones dėl Dievo buvimo, bet ir atsisakymą priimti Jo valią ar moralinį autoritetą. Lietaus atveju tokio gilaus įsipareigojimo nėra.
- Kultūrinis kontekstas: Dievo egzistavimo klausimas yra glaudžiai susijęs su kultūra, tradicija ir asmenine patirtimi. Kai kurie žmonės gali sakyti „Dievas egzistuoja“ kaip dalį savo tapatybės, net jei jų tikėjimas silpnas, o tai rečiau pasitaiko su empiriniais teiginiais, kaip „lyja“.
Moore’o paradokso taikymas Dievo kontekste atveria diskusiją apie tikėjimo ir žinojimo skirtumus. Williamas Jamesas savo „Valios tikėti“ esė teigė, kad tikėjimas Dievu dažnai yra pasirinkimas, o ne vien empirinių įrodymų rezultatas. Todėl žmogus, sakantis „Dievas egzistuoja, bet netikiu“, gali būti įstrigęs tarp intelektualinio pripažinimo ir asmeninio nepritarimo. Pavyzdžiui, filosofas Antony Flew, buvęs ateistas, vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu pripažino, kad Visatos dizainas gali rodyti Dievo egzistavimą, bet šis pripažinimas nebuvo lygiavertis asmeniniam tikėjimui.
Kita vertus, teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, teigtų, kad Dievo egzistavimas yra objektyvi tiesa, prieinama per protą ir apreiškimą. Jei žmogus sako „Dievas egzistuoja“, bet netiki, jis gali būti kaltinamas nenuoseklumu, panašiai kaip Moore’o paradokse. Tačiau skirtingai nei lietaus atveju, Dievo egzistavimo nepripažinimas dažnai siejamas su laisva valia, todėl toks paradoksas gali būti mažiau „absurdiškas“ ir labiau atspindėti žmogaus dvasinę kelionę.
Psichologiškai, teiginys „Dievas egzistuoja, bet netikiu“ gali atspindėti vidinį konfliktą, panašų į kognityvinį disonansą. Pavyzdžiui, žmogus, užaugęs religingoje aplinkoje, gali intelektualiai pripažinti Dievo idėją, bet emociškai ja abejoti dėl asmeninių krizių, tokių kaip netektis ar nusivylimas. Carl Gustav Jung teigė, kad Dievo vaizdinys yra archetipas, kylantis iš pasąmonės, todėl netikėjimas gali būti ne tiek Dievo neigimas, kiek dialogo su šiuo archetipu trūkumas.
Egzistenciniu požiūriu, toks teiginys gali būti maištas prieš tikrovę, panašus į Albert’o Camus absurdo idėją. Žmogus gali pripažinti Dievo egzistavimą kaip galimybę, bet atsisakyti tikėti, nes jaučia, kad tikėjimas reikalauja per didelio šuolio ar atsisakymo savo autonomijos. Kaip rašė Jean-Paul Sartre’as, žmogus yra „pasmerktas būti laisvas“, todėl netikėjimas gali būti laisvės išraiška, net jei Dievas egzistuoja.
Moore’o idėjos pasirodo įvairiuose filosofiniuose kontekstuose. Pavyzdžiui, Blaise’as Pascalis savo „Pari“ svarstė tikėjimą Dievu kaip racionalų pasirinkimą, net jei žmogus nėra tikras dėl Jo egzistavimo. Žmogus, sakantis „Dievas egzistuoja, bet netikiu“, galėtų būti Pascalio svarstymų veikėjas – pripažįstantis Dievo galimybę, bet nesiryžtantis tikėti.
Citata, atspindinti Moore’o paradokso dvasią, yra pats Moore’o pastebėjimas: „Sakyti ‘P, bet netikiu, kad P’ yra absurdiška, nes tai prieštarauja tam, ką reiškia teigti P.“ Ši mintis taikytina ir Dievo kontekste: sakyti „Dievas egzistuoja“ paprastai reiškia tikėjimą, todėl pridėti „netikiu“ yra keista. Kita susijusi citata yra iš Wittgensteino: „Kalba veikia tik kontekste.“ Teiginys apie Dievą, skirtingai nei apie lietų, labai priklauso nuo kultūrinio ir asmeninio konteksto, todėl jo paradoksiškumas gali būti mažiau akivaizdus.
Dievo kontekste galima prisiminti Kierkegaardo mintį: „Tikėjimas yra aistra, šuolis į nežinomybę.“ Žmogus, sakantis „Dievas egzistuoja, bet netikiu“, gali būti ant šio šuolio slenksčio, bet dar nepasirengęs žengti žingsnio. Taip pat Rumi poezija siūlo išeitį: „Už teisingo ir klaidingo yra laukas. Susitikime ten.“ Galbūt ten paradoksas apie Dievą ir tikėjimą išsisprendžia.
Moore’o paradoksas, išreikštas teiginiu „Lyja, bet netikiu, kad lyja“, atskleidžia įtampą tarp tikrovės, tikėjimo ir kalbos vartojimo. Jo absurdiškumas kyla ne iš loginio prieštaravimo, bet iš pragmatiškos taisyklės, kad kalbėtojas paprastai tiki tuo, ką teigia. Taikant šį paradoksą Dievo egzistavimui, kyla panašios problemos, bet jos yra sudėtingesnės dėl metafizinio Dievo pobūdžio ir tikėjimo emocinės bei kultūrinės reikšmės. Teiginys „Dievas egzistuoja, bet netikiu“ gali atspindėti agnostinę laikyseną, vidinį konfliktą ar egzistencinį maištą, tačiau jis išlieka paradoksiškas, nes tikėjimas Dievu dažnai laikomas neatsiejamu nuo Jo egzistavimo pripažinimo.
Moore’o paradoksas moko, kad mūsų teiginiai apie tikrovę yra ne tik faktai, bet ir mūsų santykio su ja atspindys. Ar apie lietų, ar apie Dievą, mūsų tikėjimai formuoja tai, kaip matome pasaulį. Kaip sakė filosofas Martinas Buberis, tikrovė yra santykis – galbūt paradoksas išsisprendžia ne atsakyme, o dialoge tarp tikėjimo ir abejonės.