Liudvikas Fojerbachas: biografija, požiūris į Dievą ir religiją
Liudvikas Fojerbachas (Ludwigas Feuerbachas) – XIX a. vokiečių filosofas, materialistas ir antropologas, geriausiai žinomas dėl savo veikalo Krikščionybės esmė (Das Wesen des Christentums, 1841), kuriame teigė, kad Dievas yra žmogaus psichologinė projekcija, atspindinti jo norus, baimes ir idealus. Jo idėjos turėjo didelę įtaką ateizmo, marksizmo ir šiuolaikinės religijos kritikos raidai.
Liudvikas Andreas Fojerbachas gimė 1804 m. liepos 28 d. Landshute, Bavarijoje, Vokietijoje, garsaus teisininko Pauliaus Johanno Anselmo Fojerbacho šeimoje. Jo tėvas buvo liberalus mąstytojas, o šeima – intelektuali, tačiau religinga. Liudvikas buvo ketvirtas iš devynių vaikų. Jaunystėje jis domėjosi teologija ir 1823 m. pradėjo studijuoti Heidelbergo universitete, kur buvo paveiktas protestantiškos teologijos.
1824 m. Fojerbachas persikėlė į Berlyno universitetą, kur klausė Georgo Vilhelmo Frydricho Hėgelio paskaitų. Hėgelio idealistinė filosofija iš pradžių sužavėjo Fojerbachą, tačiau vėliau jis nusivylė jos abstraktumu ir ėmė plėtoti materialistinę pasaulėžiūrą. 1828 m. jis apsigynė daktaro disertaciją Erlangeno universitete tema Apie begalinį proto pobūdį (De ratione una, universali, infinita), dar atspindinčią hėgelizmo įtaką.
Fojerbachas atsisakė akademinės karjeros dėl savo radikalių idėjų, kurios buvo nepriimtinos konservatyvioms Vokietijos institucijoms. 1830 m. jis anonimiškai paskelbė Mintys apie mirtį ir nemirtingumą (Gedanken über Tod und Unsterblichkeit), kuriame neigė sielos nemirtingumą ir krikščionišką pomirtinį gyvenimą, dėl ko prarado galimybę dėstyti universitete. Šis veikalas jau rodė jo skepticizmą religijos atžvilgiu.
1841 m. Fojerbachas išleido savo svarbiausią darbą Krikščionybės esmė, kuriame teigė, kad religija yra žmogaus psichologinė projekcija, o Dievas – žmogaus savybių idealizacija. Ši knyga padarė jį žinomu, bet kartu ir prieštaringu mąstytoju. Jo idėjos paveikė jaunąjį Karlą Marksą ir Frydrichą Engelsą, nors vėliau Marksas kritikavo Fojerbachą už pernelyg antropologinį požiūrį.
Vėlesniuose darbuose, tokiuose kaip Religijos esmė (Das Wesen der Religion, 1845) ir Paskaitos apie religijos esmę (Vorlesungen über das Wesen der Religion, 1851), Fojerbachas toliau plėtojo savo materialistinę religijos kritiką, pabrėždamas, kad religija kyla iš žmogaus priklausomybės nuo gamtos ir socialinių sąlygų.
Dėl savo radikalių pažiūrų Fojerbachas buvo izoliuotas akademiniame pasaulyje ir gyveno finansiškai sunkiai. 1837 m. jis vedė Bertą Löw, turtingos porceliano fabriko savininkės dukterį, ir apsigyveno Bruckberge, Bavarijoje, kur rašė savo veikalus. Po 1848 m. revoliucijos, kurioje Fojerbachas palaikė demokratines idėjas, jis trumpai dėstė Heidelberge, bet netrukus vėl pasitraukė į privatų gyvenimą.
Fojerbacho sveikata pablogėjo XIX a. šeštame dešimtmetyje, o 1870 m. jis patyrė insultą. Mirė 1872 m. rugsėjo 13 d. Rechenberge, netoli Niurnbergo, būdamas 68 metų. Jo idėjos išliko įtakingos, paveikdamos egzistencializmą, psichoanalizę (per Sigmundą Freudą) ir sekuliarizmo raidą.
Fojerbacho požiūris į Dievą ir religiją
Fojerbacho filosofija yra materialistinė ir antropologinė, o jo požiūris į Dievą ir religiją remiasi idėja, kad religiniai tikėjimai yra žmogaus psichikos projekcijos. Jo pagrindiniai teiginiai:
1. Dievas kaip žmogaus projekcija
Fojerbachas teigė, kad Dievas nėra objektyvi būtybė, o žmogaus sąmonės kūrinys, atspindintis jo norus, baimes ir idealus. Anot jo, žmonės projektuoja savo geriausias savybes – išmintį, meilę, teisingumą – į įsivaizduojamą dievišką būtybę, taip susvetimėdami su savo esme. Krikščionybės esmėje jis rašė:
„Dievas yra žmogaus esybės projekcija, jo savybių idealizacija, perkelta į dangų.“ (Krikščionybės esmė, skyrius 2)
Pavyzdžiui, žmogaus troškimas būti mylimam virsta tikėjimu mylinčiu Dievu, o noras teisingumo – tikėjimu teisingu Dievu.
2. Religija kaip žmogaus susvetimėjimas
Fojerbachas perėmė Hėgelio susvetimėjimo (Entfremdung) sąvoką, bet pritaikė ją religijai. Jis teigė, kad kurdami Dievą žmonės atiduoda savo galias ir savybes išoriniam objektui, taip patys save nuskurdindami. Religija, anot jo, yra žmogaus savimonės iškreipimas:
„Religija yra žmogaus susvetimėjimas, kai jis savo esybę priskiria Dievui, o save laiko niekingu.“ (Krikščionybės esmė, skyrius 1)
Fojerbachas siūlė pakeisti teologiją antropologija, teigdamas, kad žmogus, o ne Dievas, yra tikroji vertybė.
3. Religijos kilmė
Fojerbachas laikė, kad religija kyla iš žmogaus priklausomybės nuo gamtos ir socialinių aplinkybių. Gamtos jėgos, tokios kaip audros ar ligos, buvo personifikuojamos kaip dievai, o socialiniai santykiai, tokie kaip valdžia ar meilė, perkelta į dieviškąją sferą. Religijos esmėje jis rašė:
„Religija yra žmogaus baimės ir vilties atspindys, išreikštas per gamtos ir visuomenės simbolius.“ (Religijos esmė, skyrius 3)
Jis pabrėžė, kad religija yra istorinis fenomenas, kintantis kartu su žmogaus sąmone ir kultūra.
4. Krikščionybės kritika
Fojerbachas ypač kritikavo krikščionybę, laikydamas ją religijos forma, kuri labiausiai susvetimina žmogų. Jis teigė, kad krikščioniškos doktrinos, tokios kaip Trejybė ar įsikūnijimas, yra žmogaus vaizduotės kūriniai, o Bažnyčios institucijos stiprina šį susvetimėjimą per ritualus ir dogmas. Jis rašė:
„Krikščionybė paverčia žmogų vergu, nes ji reikalauja garbinti tai, kas yra jo paties kūrinys.“ (Krikščionybės esmė, skyrius 4)
Fojerbachas siūlė „perkelti“ religiją į žmogiškąją sferą, pabrėždamas meilę, bendruomenę ir moralę be dieviškojo tarpininko.
Istorijos apie Fojerbachą
Fojerbacho paskaitos Heidelberge
1848 m. revoliucijos metu Fojerbachas buvo pakviestas skaityti paskaitų Heidelberge, kur jis pristatė savo idėjas apie religiją kaip žmogaus projekciją. Jo paskaitos pritraukė didelę auditoriją, įskaitant studentus ir darbininkus, kurie matė jame sekuliarizmo ir socialinio teisingumo gynėją. Vienas klausytojas užrašė:
„Fojerbachas kalbėjo taip, lyg atvertų langą į naują pasaulį, kur žmogus yra savo likimo kūrėjas.“ (perpasakota pagal XIX a. atsiminimus)
Ši istorija rodo Fojerbacho gebėjimą įkvėpti žmones permąstyti religiją ir savo vietą pasaulyje.
Akademinė izoliacija
Po Mintys apie mirtį ir nemirtingumą paskelbimo 1830 m. Fojerbachas buvo pašalintas iš akademinio gyvenimo, nes jo idėjos buvo laikomos bedieviškomis. Jis prarado galimybę dėstyti Erlangeno universitete, o jo šeima, ypač katalikiška motina, jautė gėdą dėl jo viešos kritikos. Fojerbachas rašė draugui:
„Mano tiesa kainuoja man brangiai, bet negaliu tylėti, kai matau žmogaus susvetimėjimą.“ (perpasakota pagal Fojerbacho laiškus)
Ši istorija atskleidžia Fojerbacho drąsą ir kainą, kurią jis mokėjo už savo įsitikinimus.
Citatos
- „Dievas yra žmogaus esybės projekcija, jo savybių idealizacija, perkelta į dangų.“ (Krikščionybės esmė, skyrius 2)
- „Religija yra žmogaus susvetimėjimas, kai jis savo esybę priskiria Dievui, o save laiko niekingu.“ (Krikščionybės esmė, skyrius 1)
- „Religija yra žmogaus baimės ir vilties atspindys, išreikštas per gamtos ir visuomenės simbolius.“ (Religijos esmė, skyrius 3)
- „Krikščionybė paverčia žmogų vergu, nes ji reikalauja garbinti tai, kas yra jo paties kūrinys.“ (Krikščionybės esmė, skyrius 4)
- „Žmogus yra Dievo tiesa, o ne Dievas yra žmogaus tiesa.“ (Krikščionybės esmė, skyrius 5)
Fojerbacho teiginys, kad Dievas yra žmogaus psichologinė projekcija, buvo revoliucingas, nes perkėlė religijos tyrimą iš teologinės į antropologinę ir psichologinę sritį. Jo idėjos paveikė Marksą, Freudą ir kitus mąstytojus, formuodamos šiuolaikinę religijos kritiką ir sekuliarizmo raidą. Istorijos apie jo paskaitas ir akademinę izoliaciją rodo jo įtaką ir drąsą, nepaisant visuomenės pasipriešinimo. Fojerbacho palikimas išlieka aktualus, skatindamas mus permąstyti religijos prigimtį ir žmogaus vietą pasaulyje be dieviškojo tarpininko.