Laozi

Laozi (老子, Lǎozǐ, dar rašomas Lao Dzy, Lao Tzu, pažodžiui „Senasis Mokytojas“) yra legendinė senovės Kinijos asmenybė, laikoma daoizmo – vienos iš pagrindinių Kinijos filosofinių ir religinių tradicijų – pradininku. Manoma, kad jis gyveno VI–V a. pr. Kr., Zhou dinastijos laikais, tačiau tikslios jo gyvenimo datos ir netgi pati jo egzistencija kelia diskusijų. Laozi priskiriamas pagrindinis daoizmo tekstas „Daodejing“ (Tao Te Ching, „Kelio ir dorybės knyga“), kuris iki šiol yra vienas įtakingiausių filosofinių kūrinių pasaulyje.

Laozi gyvenimo detalės yra apipintos legendomis, o istoriniai duomenys – migloti. Pagrindinis šaltinis apie jo gyvenimą yra Sima Qian „Istorijos užrašai“ (Shiji), parašyti apie 100 m. pr. Kr., tačiau net ir šis tekstas remiasi labiau tradicija nei patikimais faktais.

  • Biografinės detalės: Pagal Sima Qian, Laozi vardas buvo Li Er (李耳), o jis dirbo Zhou dinastijos archyvaru Ču valstybėje (dabartinė Henan provincija). Manoma, kad jis gyveno apie 570–490 m. pr. Kr., taigi buvo Konfucijaus (551–479 m. pr. Kr.) amžininkas. Legenda pasakoja, kad Konfucijus kartą susitiko su Laozi ir liko sužavėtas jo išminties, pavadindamas jį „drakonu, kuris sklando tarp debesų“. Tačiau šis susitikimas greičiausiai yra mitas, atspindintis daoizmo ir konfucianizmo konkurenciją.
  • Išėjimas į Vakarus: Pasak tradicijos, Laozi, nusivylęs Zhou dinastijos politine korupcija ir moraliniu nuosmukiu, nusprendė palikti civilizaciją. Jis keliavo į vakarus, link dabartinio Gansu regiono, ir prie Hangu perėjos (函谷关) buvo sustabdytas sargybinio Yin Xi (尹喜), kuris paprašė užrašyti savo mokymą. Taip gimė „Daodejing“ – trumpas, apie 5000 kinų rašmenų tekstas, susidedantis iš 81 skyriaus. Po to Laozi dingo, ir legenda teigia, kad jis tapo nemirtinguoju, gyvenančiu kalnuose.
  • Istorinis skepticizmas: Kai kurie mokslininkai abejoja, ar Laozi buvo reali istorinė asmenybė. Jie teigia, kad „Laozi“ gali būti kolektyvinis pseudonimas, po kuriuo slėpėsi keli daoistų išminčiai. „Daodejing“ tekstas greičiausiai buvo sudarytas IV–III a. pr. Kr., gerokai vėliau nei tariamas Laozi gyvenimo laikotarpis, o tai stiprina šias abejones.

„Daodejing“: Kelio ir dorybės knyga

„Daodejing“ yra Laozi palikimo šerdis ir vienas iš labiausiai verčiamų tekstų pasaulyje po Biblijos ir Korano. Tekstas, parašytas poetiška, dažnai mįslinga kalba, susideda iš dviejų dalių: Dao (Kelias) ir De (Dorybė). Jis moko, kaip gyventi harmonijoje su Dao – neapibrėžiama, viską apimanti kosmine jėga, kuri yra visatos pagrindas.

  • Pagrindinės idėjos:
    • Dao: „Dao, kurį galima įvardyti, nėra tikrasis Dao“ (1 skyrius). Dao yra amžinas, nesuvokiamas principas, iš kurio kyla viskas – dangus, žemė, žmonės. Laozi pabrėžia, kad žmogus turi sekti Dao natūralumą, o ne priešintis jam.
    • Wuwei (Neveikimas): Laozi moko wuwei – neveikimo arba veikimo be prievartos principo. Tai nereiškia pasyvumo, o veikiau veikimą pagal gamtos tėkmę: „Daryk nieko, ir viskas bus padaryta“ (37 skyrius).
    • Paprastumas ir nuolankumas: Laozi kritikuoja pasaulietinius troškimus, valdžios siekį ir materializmą. Jis ragina grįžti prie paprastumo: „Būk kaip vanduo – jis teka žemyn, bet nugali viską, kas kieta“ (78 skyrius).
    • Priešybių vienybė: Laozi pabrėžia, kad viskas yra reliatyvu – grožis egzistuoja tik dėl bjaurumo, gėris – dėl blogio. „Kai visi žino, kas yra grožis, atsiranda bjaurumas“ (2 skyrius).
  • Politinis aspektas: Laozi siūlė valdymo modelį, pagrįstą minimalia intervencija: „Geriausias valdovas yra tas, kurio žmonės nejaučia“ (17 skyrius). Tai buvo atsvara konfucianistų idėjai apie griežtą socialinę hierarchiją ir ritualus.

Daoizmas: Filosofija ir religija

Laozi mokymas padėjo pagrindą daoizmui, kuris Kinijoje išsivystė į dvi pagrindines formas:

  • Filosofinis daoizmas (Daojia): Filosofinis daoizmas, dar vadinamas „Laozi ir Zhuangzi mokykla“, pabrėžia asmeninę harmoniją su Dao per kontempliaciją, paprastumą ir wuwei. Zhuangzi (IV a. pr. Kr.), kitas svarbus daoizmo mąstytojas, savo vardu pavadintame tekste (Zhuangzi) plėtojo Laozi idėjas, naudodamas alegorijas ir humorą. Pavyzdžiui, jis pasakoja apie drugelį, kuris sapnuoja, kad yra žmogus, ir klausia: „Ar aš žmogus, sapnuojantis drugelį, ar drugelis, sapnuojantis žmogų?“
  • Religinis daoizmas (Daojiao): Nuo II a. po Kr., ypač Han dinastijos laikais, daoizmas tapo religija su ritualais, dievybėmis ir nemirtingumo siekiu. Laozi buvo sudievintas kaip viena iš „Trijų tyrų“ (Sanqing) dievybių. Religinis daoizmas perėmė alchemijos praktikas, siekdamas fizinio nemirtingumo per eliksyrus, kvėpavimo pratimus (qigong) ir meditaciją.

Laozi mokymas dažnai prieštaravo konfucianizmui, kuris tuo metu dominavo Kinijos visuomenėje. Konfucijus akcentavo socialinę tvarką, ritualus (li) ir filialinį pamaldumą (xiao), o Laozi kritikavo šias idėjas kaip dirbtines:
„Kai Dao prarandamas, atsiranda dorybė. Kai dorybė prarandama, atsiranda ritualai. Ritualai yra tuštybė“ (38 skyrius).
Konfucianistai laikė daoizmą „pasyviu“ ir netinkamu visuomenės valdymui, o daoistai kritikavo konfucianistų formalumus kaip nutolusius nuo natūralios žmogaus prigimties.

Laozi ir „Daodejing“ turėjo didžiulę įtaką Kinijos kultūrai, filosofijai, menui ir politikai:

  • Kinijoje: Daoizmas paveikė kinų mediciną (pvz., akupunktūrą), kovos menus (pvz., Taiji), poeziją (pvz., Li Bai eilėraščiai) ir netgi konfucianizmą – neokonfucianistai, tokie kaip Zhu Xi (XII a.), perėmė kai kurias daoistines idėjas apie gamtos harmoniją.
  • Pasaulyje: XX a. „Daodejing“ tapo populiarus Vakaruose, ypač per Naujojo amžiaus (New Age) judėjimą. Filosofai, tokie kaip Martinas Heideggeris, žavėjosi Laozi minties gilumu, o jo idėjos apie paprastumą ir neveikimą įkvėpė šiuolaikinius ekologijos ir minimalizmo judėjimus.

Lietuvoje daoizmas nėra plačiai paplitusi tradicija, tačiau Laozi idėjos pasiekė šalį per globalizaciją ir Rytų filosofijos studijas. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas tyrinėja daoizmą, o „Daodejing“ vertimai į lietuvių kalbą (pvz., Arvydo Šliogerio ar Daliaus Švambario) padėjo supažindinti lietuvius su Laozi mintimis. Be to, daoizmo idėjos apie harmoniją su gamta gali būti artimos lietuvių pagonybės tradicijoms, kurios taip pat pabrėžė gamtos šventumą.

Laozi mokymas išlieka aktualus ir XXI a. Jo idėjos apie wuwei moko mus nesipriešinti gyvenimo tėkmei – tai gali būti atsakas į šiuolaikinį stresą ir vartotojiškumą. Jo raginimas grįžti prie paprastumo primena, kad tikroji laimė slypi ne materialiuose dalykuose, o vidinėje ramybėje. Kaip Laozi rašė:
„Žinok, kada sustoti, ir išvengsi pavojų“ (44 skyrius).
Laozi išmintis kviečia mus ieškoti balanso – tarp veikimo ir ramybės, tarp žmogaus ir gamtos, tarp proto ir širdies.