Laiko dykuma: Tomo Mano Juozapas ir jo broliai

Tomo Mano „Juozapas ir jo broliai“ (1933–1943) yra monumentali keturių dalių epopėja, perpasakojanti biblinę Juozapo istoriją iš Pradžios knygos. Parašyta XX a. Vokietijoje, tremtyje, šis romanas yra ne tik literatūrinis šedevras, bet ir gilus apmąstymas apie tikėjimą, Dievo valią ir žmogaus likimą. Per mitologinius, psichologinius ir religinius sluoksnius Manas kuria pasakojimą, kuris liečia amžinus klausimus apie prasmę, atleidimą ir dieviškąjį planą.

„Juozapas ir jo broliai“ seka biblinę Juozapo, Jokūbo sūnaus, istoriją, tačiau Manas ją išplečia, įpindamas turtingą psichologinį ir kultūrinį kontekstą. Romanas susideda iš keturių dalių: „Jokūbo istorijos“, „Jaunasis Juozapas“, „Juozapas Egipte“ ir „Juozapas maitintojas“.

Pirmojoje dalyje pristatomas Jokūbas, patriarchas, kurio tikėjimas vienu Dievu formuoja šeimos likimą. Jo mėgstamiausias sūnus Juozapas, talentingas ir svajotojas, kelia brolių pavydą dėl savo pranašiškų sapnų, kuriuose jis vaizduojamas kaip jų valdovas. Pavydo apimti broliai parduoda Juozapą į vergiją, o šis patenka į Egiptą. Ten, trečioje dalyje, Juozapas iš vergijos pakyla iki Potifaro namų valdytojo, bet dėl melagingų kaltinimų atsiduria kalėjime. Jo sugebėjimas aiškinti sapnus galiausiai atveda jį pas faraoną, kurio sapną jis išaiškina, pranašaudamas septynerius gausos ir bado metus. Paskutinėje dalyje Juozapas tampa Egipto valdytoju, atsakingu už maisto atsargas, ir susitaiko su broliais, atleidžia jiems už išdavystę, įgyvendindamas Dievo planą išgelbėti savo šeimą.

Mano pasakojimas nėra tik biblinis perpasakojimas – jis gilinasi į veikėjų motyvacijas, mitologinius archetipus ir laiko cikliškumą, pabrėždamas, kaip Dievo valia veikia per žmogaus silpnybes ir stiprybes.

„Juozapas ir jo broliai“ yra giliai religinis kūrinys, įkvėptas judaizmo ir krikščionybės, tačiau Manas prideda humanistinių ir psichologinių įžvalgų, atspindėdamas XX a. dvasinius ieškojimus. Pagrindinės religinės temos:

  • Dievo apvaizda: Juozapo gyvenimas iliustruoja, kaip Dievo planas veikia net per kančią ir išdavystę. Jo kelionė nuo vergijos iki galios rodo, kad Dievas naudoja žmogaus veiksmus aukštesniam tikslui, kaip išgelbėti Izraelio tautą.
  • Atleidimas ir susitaikymas: Juozapo sprendimas atleisti broliams atspindi biblinę atleidimo etiką, artimą krikščioniškajai meilei ir judaizmo tšuva (atgailos) principui. Šis aktas pabrėžia Dievo gailestingumą, veikiantį per žmogaus širdį.
  • Tikėjimas ir išbandymai: Jokūbo ir Juozapo tikėjimas vienu Dievu yra romano šerdis. Juozapo išbandymai – pavydas, vergija, kalėjimas – yra tikėjimo išmėginimai, stiprinantys jo ryšį su Dievu.
  • Žmogaus ir dieviškumo santykis: Manas vaizduoja Dievą kaip paslaptingą, bet artimą jėgą, kuri veikia per sapnus, pranašystes ir žmogaus sprendimus. Juozapo sapnai yra dieviškojo įkvėpimo ženklas, jungiantis jį su Dievo valia.

Mano požiūris nėra griežtai teologinis – jis jungia biblinę išmintį su mitologiniais ir psichoanalitiniais elementais, atspindėdamas žmogaus siekį suprasti Dievo vietą chaotiškame pasaulyje. Romano rašymo metu, nacizmo šešėlyje, Manas matė Juozapo istoriją kaip vilties simbolį, pabrėždamas tikėjimo ir humanizmo pergalę prieš destrukciją.

„Juozapas ir jo broliai“ yra kupinas poetinių ir filosofinių minčių, kurios išryškina religinį kūrinio turinį. Štai kelios įsimintinos:

  • „Dievas mato ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas bus.“ („Jokūbo istorijos“)
    Ši mintis atspindi Dievo apvaizdos idėją, pabrėždama, kad Jo planas apima laiką ir žmogaus likimą, net kai šis to nesupranta.
  • „Atleisti yra dieviška, nes tik per atleidimą žmogus priartėja prie Dievo.“ („Juozapas maitintojas“)
    Juozapo žodžiai broliams išreiškia atleidimo galią, kuri atspindi Dievo gailestingumą ir žmogaus sugebėjimą pakilti virš keršto.
  • „Sapnai yra Dievo laiškai, parašyti sielos kalba.“ („Jaunasis Juozapas“)
    Ši frazė pabrėžia Juozapo sapnų kaip dieviškojo įkvėpimo šaltinio svarbą, jungiančią žmogų su aukštesne tikrove.
  • „Žmogus yra molis, bet Dievo rankose jis tampa kūriniu.“ („Juozapas Egipte“)
    Ši mintis išryškina žmogaus trapumą ir Dievo galią formuoti jo likimą per išbandymus ir malonę.

Tomo Mano epopėja yra tarsi tiltas tarp senovės mitų ir šiuolaikinio žmogaus dvasinių klausimų. Juozapo istorija – apie išdavystę, kančią ir atleidimą – kalba apie universalią patirtį: kaip rasti prasmę pasaulyje, kuriame blogis atrodo stipresnis už gėrį? Mano Dievo vaizdinys, veikiantis per žmogaus veiksmus ir sapnus, siūlo viltį, kad net tamsiausiais laikais yra aukštesnis planas.