Dangiškasis Tėve, mes susirinkome čia, kad atsisveikintume su mūsų mylimuoju (-ąja) [vardas]. Prašome Tavo malonės ir paguodos šiuo sunkiu momentu. Dėkojame už gyvenimą, kurį [vardas] gyveno, ir už visus gerus darbus ir meilę, kuriuos jis/ji atnešė į mūsų gyvenimus.
Prašome, kad Tu suteiktum [vardas] amžinąją ramybę ir gyvenimą Tavo šventoje karalystėje. Te tebuvo atleisti visi jo/jos nuodėmės, ir tegu jis/ji randa poilsį ir džiaugsmą Tavo buvime.
Maldaujame, kad Tu paguostum visus, kurie liūdi dėl šio praradimo, suteik jiems stiprybės ir ramybės. Tegul mūsų prisiminimai apie [vardas] teikia paguodą ir įkvėpimą, ir tegul mes visada branginame jį/ją savo širdyse.
Prašome Tavo palaimos ir išminties, kad mes galėtume gerbti ir prisiminti [vardas] gyvenimą su meilės ir dėkingumo dvasia. Tegul šie atsisveikinimo momentai teikia ramybę ir įkvepia mus gyventi pagal Tavo pavyzdį.
Amen.
Ši malda skirta atsisveikinti su mirusiuoju, prašyti Dievo malonės jam/jai ir paguodos likusiems gyviesiems. Ji išreiškia dėkingumą už gyvenimą ir prašo stiprybės bei ramybės tiek mirusiojo artimiesiems, tiek visiems, kurie dalyvauja laidotuvėse.
Laidotuvių malda – tai ne tik ritualinė frazė, bet ir gilias dvasines tiesas atspindintis kreipimasis į Aukščiausiąjį. Ji padeda išreikšti ne tik liūdesį, bet ir viltį, pripažinimą žmogaus gyvenimo baigtinumo ir tikėjimą amžinybe. Ši malda yra tarsi tiltas tarp mirusiojo ir likusiųjų, jungiantis juos bendroje tikėjimo patirtyje. Ją galima praturtinti mintimis apie prisikėlimą, kaip aprašyta Evangelijose: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki į mane, net jeigu ir numirtų, gyvens“ (Jn 11, 25). Šios žodžiai suteikia vilties ir stiprybės susidūrus su netektimi.Kai kuriose tradicijose laidotuvių malda apima ir prašymą atleisti mirusiojo nuodėmes, pripažįstant žmogaus netobulumą ir Dievo gailestingumą. Ši malda gali būti individualizuota, įtraukiant prisiminimus apie mirusiojo gyvenimą, jo charakterį ir tikėjimą. Pavyzdžiui, galima paminėti jo gerus darbus, meilę ar ypatingą ryšį su Dievu. Tokia personalizuota malda tampa dar prasmingesnė ir labiau liečianti. Augustinas teigė: „Mūsų širdyse gyvena Dievas, o mūsų širdyse – amžinybė.“ Ši mintis pabrėžia, kad tikėjimas ir meilė išlieka net ir po mirties. Laidotuvių malda padeda išlaikyti šį ryšį ir tęsti gyvenimą su viltimi. Ji primena mums, kad gyvenimas yra kelionė, o mirtis – tik pereinamoji būsena. Tikėjimas amžinuoju gyvenimu suteikia paguodos ir stiprybės. Todėl laidotuvių malda yra ne tik ritualas, bet ir gilus dvasinis aktas, padedantis susitaikyti su netektimi ir rasti ramybę.