Po savo triumfo prieš mirtį, Jėzus ne iš karto „pradingsta“ iš žemės scenos, palikdamas mokinius vienus suglumusius. Priešingai, Naujasis Testamentas liudija apie intensyvų keturiasdešimties dienų laikotarpį (Apd 1, 3), per kurį Prisikėlusysis ne kartą ir įvairiomis aplinkybėmis pasirodydavo savo išrinktiesiems. Tai nebuvo migloti sapnai ar trumpalaikės vizijos – tai buvo realūs susitikimai, turėję gilią prasmę ir konkretų tikslą.
Šie pasirodymai nebuvo atsitiktiniai ar chaotiški. Kiekvienas jų turėjo savo vaidmenį Dievo plane:
- Neabejotinas Prisikėlimo Įrodymas – Kūno Tikrovė: Pirmiausia, Jėzus siekė išsklaidyti bet kokias mokinių abejones dėl Jo prisikėlimo tikrovės. Jis nebuvo bekūnis vaiduoklis ar jų sielvarto sukelta haliucinacija. Evangelistas Lukas vaizdžiai pasakoja, kaip Jėzus pasirodė mokiniams kambaryje, kur jie buvo susirinkę, ir tarė: „Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24, 39). Negana to, Jis paprašė valgyti ir jų akivaizdoje valgė keptos žuvies gabalą (Lk 24, 41-43), taip dar kartą patvirtindamas savo fizinį buvimą. Net apaštalui Tomui, kuris garsėjo savo netikėjimu, Jėzus leido paliesti savo žaizdas, sakydamas: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną. Ir nebebūk netikintis – būk tikintis!“ (Jn 20, 27).
- Raštų Atvėrimas – Prasmės Nušvitimas: Jėzus ne tik įrodė savo prisikėlimą, bet ir atvėrė mokinių protus Šventojo Rašto supratimui. Jis kantriai aiškino, kaip Senojo Testamento pranašystės apie Mesijo kančią, mirtį ir prisikėlimą išsipildė Jame (Lk 24, 27. 44-45). Tai buvo esminis momentas, padėjęs mokiniams suvokti visą išganymo istorijos logiką ir prasmę. Iki tol daug kas jiems buvo nesuprantama ir miglota; dabar, Prisikėlusiojo šviesoje, viskas stojo į savo vietas.
- Bažnyčios Paruošimas Misijai – Didysis Pasiuntimas: Galiausiai, šie pasirodymai buvo skirti paruošti besikuriančią Bažnyčią jos visuotinei misijai. Jėzus suteikė apaštalams galią atleisti nuodėmes (Jn 20, 22-23), patvirtino Petro vaidmenį (Jn 21, 15-19) ir davė galutinį, didingą nurodymą: „Eikite tad ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19-20). Jis pažadėjo būti su jais „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20), tačiau jau kitokiu, dvasiniu būdu.
Keturiasdešimties dienų laikotarpio kulminacija tapo Jėzaus Žengimas į dangų – paskutinis Jo matomas pasirodymas žemėje prieš Jo sugrįžimą laikų pabaigoje. Apaštalų Darbų knyga pateikia šio įvykio aprašymą su svarbiomis detalėmis:
- Vieta ir Dalyviai: Tai įvyko Alyvų kalne, netoli Betanijos (Lk 24, 50), toje pačioje vietoje, kur Jėzus pradėjo savo Kančios kelią. Su Juo buvo Jo artimiausi mokiniai, apaštalai, kurie tapo šio nepaprasto įvykio liudininkais.
- Paskutiniai Žodžiai ir Palaiminimas: Prieš pat Žengimą Jėzus dar kartą kalbėjosi su mokiniais, pažadėdamas jiems Šventosios Dvasios atsiuntimą, kuri suteiks jiems jėgų būti Jo liudytojais „iki pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Lukas priduria, kad Jis „iškėlęs rankas palaimino juos“ (Lk 24, 50) – tai buvo atsisveikinimo ir misijos įgalinimo gestas.
- Pats Žengimo Momentas – Ne Nykimas, o Pakilimas: Apaštalų Darbai pasakoja: „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 9). Svarbu atkreipti dėmesį į žodžius „jiems bežiūrint“ ir „pakilo aukštyn“. Tai nebuvo staigus išnykimas, ištirpimas ore ar dematerializacija. Tai buvo regimas, laipsniškas kilimas aukštyn, kol galiausiai debesis – dažnas Dievo šlovės ir transcendencijos simbolis Biblijoje – Jį uždengė. Debesis čia žymi perėjimą iš matomo, žemiškojo pasaulio į nematomą, dieviškąją sferą.
- Angelų Pasirodymas ir Pažadas: Kol mokiniai, apstulbę ir su ilgesiu, tebežiūrėjo į dangų, „štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais“ (Apd 1, 10) – angelai. Jie kreipėsi į Galilėjos vyrus, klausdami, kodėl jie stovi žiūrėdami į dangų, ir tada ištarė esminį pažadą: „Šitas Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš lygiai taip pat, kaip jūs Jį matėte žengiantį į dangų“ (Apd 1, 11). Šis pažadas tapo kertiniu Antrojo Atėjimo (Paruzijos) laukimo akmeniu.
Jėzaus Žengimas į dangų nėra tiesiog fizinis pasitraukimas į kokią nors tolimą visatos vietą. Teologiškai „dangus“ čia reiškia:
- Dievo Buvimo Sferą: Tai ne geografinė vieta, o Dievo šlovės, Jo transcendencijos ir Jo valdžios erdvė. Jėzus, kaip Dievas ir Žmogus, įžengė į šią pilnatvę.
- Žmogiškosios Prigimties Išaukštinimas: Jėzus įžengė į dangų su savo perkeistu, bet tikru žmogiškuoju kūnu. Tai reiškia, kad pati žmogystė Jame buvo išaukštinta ir pasodinta „Dievo Tėvo dešinėje“ – tai simbolizuoja Jo dieviškąją valdžią ir garbę.
- Tarpininkavimo Pradžia: Iš dangaus Jėzus tęsia savo darbą kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas ir Tarpininkas pas Tėvą (1 Tim 2, 5; Žyd 7-9 sk.).
- Vietos Paruošimas Tikintiesiems: Kaip Jis pats žadėjo: „Mano Tėvo namuose daug buveinių […] Einu jums vietos paruošti. O kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 2-3).
- Kelias Šventajai Dvasiai: Jėzus sakė, kad Jam naudinga išeiti, kad galėtų ateiti Guodėjas – Šventoji Dvasia (Jn 16, 7). Jo Žengimas į dangų atvėrė kelią Sekminių įvykiui ir Bažnyčios gimimui.
Jėzaus Žengimas į dangų nėra tik istorinis faktas, bet nuolat veikianti tikrovė, turinti gilią prasmę krikščionims šiandien:
- Gyvas ir Valdantis Viešpats: Tai patvirtina, kad Jėzus nėra tik praeities herojus, bet gyvas, veikiantis ir valdantis Viešpats, kuris rūpinasi savo Bažnyčia.
- Vilties Šaltinis: Jo pažadas sugrįžti teikia viltį, kad istorija turi tikslą, o kančia ir blogis neturės paskutinio žodžio.
- Kvietimas Į Aukštybes: Tai primena krikščionims, kad jų tikrasis tikslas ir tėvynė yra danguje, ir kviečia gyventi žemėje, bet žvilgsnį nukreipti į amžinuosius dalykus (Kol 3, 1-2).
- Paskata Misijai: Suvokimas, kad Jėzus pavedė mums misiją ir pažadėjo savo pagalbą, skatina aktyviai tarnauti ir skelbti Evangeliją.
Jėzus ne „dingo“ paslaptingai ar netikėtai. Jo išėjimas iš šio pasaulio buvo kruopščiai suplanuota ir prasminga Dievo plano dalis. Prisikėlusiojo pasirodymai įtvirtino tikėjimą, o Žengimas į dangų vainikavo Jo žemiškąją misiją, išaukštino Jo žmogiškumą ir tapo didingu pažadu apie Jo sugrįžimą šlovėje. Šis įvykis, detaliai aprašytas Apaštalų Darbuose, išlieka vienu centrinių krikščionių tikėjimo stulpų, teikiančių prasmę, viltį ir kryptį tikinčiųjų gyvenimui.
Apibendrinant galima teigti, kad Prisikėlusiojo Jėzaus pasirodymai mokiniams buvo kupini gilaus asmeninio ryšio ir dieviškos pedagogikos. Nors Evangelijos tiesiogiai neperteikia Jo vidinių jausmų, Jo veiksmai – ramus pasirodymas užrakintose patalpose, kvietimas liesti žaizdas, dalijimasis maistu, kantrus Raštų aiškinimas – liudija apie Jo begalinę meilę, ramybę ir autoritetą, pranokstantį bet kokią žmogišką baimę dėl galimo pakartotinio persekiojimo. Mokiniai, iš pradžių apimti netikėjimo, baimės ir nuostabos, per šiuos susitikimus buvo vedami į tvirtą tikėjimą, galėdami fiziškai įsitikinti Jo prisikėlimo tikrove ir pamažu suvokdami Jo pergalės prieš mirtį didybę. Nėra jokių užuominų, kad Jo priešai būtų bandę Jį vėl suimti – Jo prisikėlimas buvo tokio masto įvykis, kad jis peržengė žmogiškosios galios ir kontrolės ribas, o Jo pasirodymai buvo skirti ne konfrontacijai, o tikėjimo įtvirtinimui ir Bažnyčios misijos pradžiai.